Šis dalykas atrodo nesuvokiamas, suklastotas – juk „Vilniaus Universitetas – pirmasis pagal reitingus universitetas Lietuvoje“. Įdomu, kiek tai kainavo ir ko... Deja, metas nusiimti rožinius akinius ir pažvelgti į tai, kaip yra iš tikrųjų (rašysiu TIK apie Vilniaus Universiteto Filologijos fakultetą). Esu įsitikinusi, kad tarp studentų Vilniaus universitetas yra žinomas kaip „universitetas, kurio bent jau preliminarūs tvarkaraščiai jau yra žinomi prieš tris-keturis mėnesius iki kito semestro pradžios.“
Dėstytojai yra žinomi kaip patys geriausi, draugiškiausi, geriausiai išmanantys savo darbą. O kodėl niekas neatsižvelgia į faktą, kad naudojama literatūra (ne visa, tačiau tai sudaro nemažą dalį) – pasenusi? Kodėl gerai žinomas dėstytojas (pavardės neminėsiu) kasmet studentams kartoja: „Jeigu norite man pakenkti, jeigu aš jums padariau kažką blogo, semestro pabaigoje, dėstytojo dėstomo dalyko vertinimo anketoje, pažymėkite „naudojo seną literatūrą“ – tai bus blogiausia, ką jūs man galite padaryti.“? Atrodo, kad jis pats puikiai suvokia, kad nedera dėstyti pagal seną metodiką, seną literatūrą, bet...
Iš to paties dėstytojo galime išgirsti ir frazę: „Jeigu čia jums per sunku, reikėjo eiti į tą, ala universitetą, Mykolo Romerio“. Dar vienas realus atvejis – studentas, parašęs egzaminą per keturiasdešimt minučių (iš duodamų devyniasdešimt), iš dėstytojos išgirdo žodžius „Tu ką, įsivaizduoji dabar, kad parašei mano egzaminą per 40 minučių, pirmas, ir tikiesi išlaikyti? Čia juk Vilniaus Universitetas, mes esame geriausias universitetas Lietuvoje, ir norime būti geriausiais regione. O jeigu tu nenori mokytis, galėjai stoti į kokį nors kitą universitetą, ar į kolegiją.“
Man atrodo, dėstytojai amžinai vėluoja į seminarus, tačiau, neduok Dieve, studentas bent penkiomis minutėmis pavėluos į paskaitą, automatiškai galima iš dėstytojo/os (gink Dieve, ne iš visų) lūpų išgirsti tokias replikas, kaip „Mes ką, per anksti pradėjome?“; „Man atrodo, kad paskaita prasideda vienuoliktą valandą, o ne penkiomis minutėmis vėliau“, ir daug kitų, išjuokiančio pobūdžio replikų.
Tenka susidurti dar ir su tokiomis bėdomis, kaip dėstytojų tinklaraščio prieiga – dėstytojas/a į savo tinklaraštį įkelia studijų medžiagą, kuri yra apsaugota slaptažodžiu, kurį studentai sužino pirmosios paskaitos/seminaro metu. Prieš egzaminą su prieiga prie tinklaraščio nėra problemų (juk taip ir turėtų būti), tačiau gerokai prieš egzamino perlaikymo datą, slaptažodžiai yra pakeičiami, ir neviešinami (ačiū Dievui, kad ne visi dėstytojai taip daro).
Studentai, kurie dėstytojų prašo prieigos, mainais gauna „Jūs patys kalti, kad neišsisaugojote reikiamos informacijos tuo metu, kai ji buvo prieinama.“ Tai ar šitokius poelgius galėtumėme pavadinti motyvacija mokytis? Kur dėstytojų palaikymas? Niekam ne paslaptis, kad iš, tarkim, šimto žmonių, dešimt studentų neišlaikę egzaminą dažniausiai jį laiko nepasiruošę. Tačiau kaip pavadinti tokį atvejį, kai, pavyzdžiui, iš šimto studentų neišlaiko daugiau negu penkiasdešimt? Ar tai irgi yra studentų kaltė? O gal tai yra universiteto sistemos kaltė, arba, galų gale, dėstytojo/os kaltė, kompetencijos išmokyti savo studentus, trūkumas?
Ką kalbėti apie pasirenkamuosius dalykus – pirmieji „laimės kūdikiai“, prisijungę prie informacinės sistemos pirmosiomis minutėmis, gali pasirinkti dalykus, kurie jiems patinka ir yra aktualūs, nes yra laisvų vietų. O ką tuomet daryti tiems, kurie tokios galimybės neturi, nes tuo metu yra užstrigusios visos sistemos (amžina problema), ir internetinio puslapio serveriai yra tiesiog „užlūžę“? Prisijungus tada, kai yra galimybė (tai būna po kelių valandų), visi įdomūs pasirenkamieji dalykai būna užimti (kadangi vietų skaičius – ribotas), ir studentas automatiškai yra priverstas rinktis dalyką, kuris yra laisvas, vien tik tam, kad surinktų reikiamą kreditų skaičių, ir visai nesvarbu, patinka jis studentui, ar ne.
„Laimės kūdikiai“ tampa dėstytojų mėgiamiausiais, kadangi įdomius bei aktualius dalykus jiems studijuoti nėra taip sunku, kaip neaktualius, gauna gerus pažymius, o tie, kurie privalėjo rinktis dalykus, kurie nė trupučio nepatinka, tampa „nurašytais, tinginiais“.
Taip, suprantama, kad tai vyksta dėl bendrojo išsilavinimo ir t.t., tačiau tie pasirenkamieji dalykai turi vos ne didesnius reikalavimus nei pagrindinės studijų kryptys. Beje, ar žuvis, kuri nesugeba užlipti į medį, gali būti laikoma „niekam tinkama žuvimi“? Ne. Lygiai taip pat šiuo atveju yra ir su studentais, kurie priverstinai renkasi nei kiek neaktualius bei nemėgiamus dalykus – nebelieka kur dėtis.
Kaip tai galime vadinti „pasirenkamuoju dalyku“, kai jau yra nuspręsta, ką studentas privalės rinktis? Ir niekam neįdomu, kad studentai egzaminų neišlaiko dėl to, kad tas dalykas jiems yra tiesiog neaktualus, neįdomus, informacija dėl neaktualumo yra sunkiai įsimenama (o atsiskaitymų metu, išmokus mintinai, dėstytojai pyksta, kad išmokai viską mintinai, ir automatiškai sumažina galutinį balą), ir dalykas buvo pasirinktas per prievartą, o tai lemia akademinę skolą.
Akademinių skolų likvidavimas kainuoja pinigus, kuriuos privalai sumokėti už kreditų skaičių. Daugiau nei trijų akademinių skolų turėjimas lemia šalinimą iš universiteto. Galų gale, dėl priverstinai pasirinkto neaktualaus dalyko kenčia studento vidurkis, į kurį atsižvelgia labai didelė dėstytojų dalis, ypač bakalauriniame, ar magistriniame darbe (čia – geriausiu atveju), o ką kalbėti apie tai, kad dėl tokių dalykų studentai yra šalinami iš universiteto, nors pagrindinių studijų dalykai jiems einasi puikiai? Tikėjausi bent jau pirmadienį pabudusi rasti tvarkaraščius... O gal paskaitos jau iš viso nebevyks?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI kreipėsi į Vilniaus Universitetą (VU), kurio informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus specialistas Ervinas Spūdys pakomentavo merginos skundą.
„Atsiprašome, jeigu studentė susidūrė su nepatogumais, kiekvieną skundą nagrinėjame individualiai, po kiekvieno semestro renkame ir vertiname studentų nuomonę apie išklausytus dalykus, studijų ir mokslo infrastruktūrą bei sąlygas, VU studentų atstovybė nuomonę aktyviai renka ir studijų eigoje“, – nurodė jis.
Pasak E. Spūdžio, skaitytojos minėtu atveju tvarkaraščiai buvo suformuoti gerokai anksčiau nei vasario 5 d. ir buvo skelbiami fakulteto svetainėje nuo sausio 15 d.
„Gali būti, jog studentė tvarkaraščio ieškojo per paieškos sistemas ir buvo nukreipta į senąją, jau nebenaudojamą tvarkaraščių programos versiją, todėl reikiamos informacijos, deja, nerado“, – nurodė VU atstovas.
Jo teigimu, universitete siekiama atnaujinti literatūros išteklius.
„Sudėtinga pasakyti, kokią literatūrą studentė mini, tačiau nuolat stengiamės atnaujinti turimus išteklius, o su programoje nurodytos literatūros trūkumu susiduriame retai. Vis dėlto, pripažįstame, jog retkarčiais programoje nurodomos literatūros kiekis būna ribotas dėl to, jog ši pasiekiama, pavyzdžiui, tik ją įsigyjant iš prestižinių užsienio leidyklų, tad natūralia kliūtimi tampa universiteto bibliotekos riboti finansiniai ištekliai. Jeigu studentai mano, kad dėstomo dalyko literatūra netinkama, raginame tai aptarti su dalyko dėstytoju, o jeigu jo pagrindimas netenkina – išreikšti tai apklausose semestro pabaigoje. Šių apklausų rezultatai vertinami studijų programų komitetų, į studentų nuomonę visuomet atsižvelgiama ir dėstytojų atestacijos metu, – pakomentavo E. Spūdys. – Akademinės etikos pažeidimus vertiname itin rimtai. Tokius nustačius, raginame kreiptis į padalinio Akademinės etikos komisiją ar teikti apeliacijas ginčų nagrinėjimo komisijai dėl įvertinimo ar procedūrinių pažeidimų, taip pat galima kreiptis į fakulteto administraciją ar VU studentų atstovybę. Vis dėlto, mūsų žiniomis, studentė jokio oficialaus skundo išreiškusi nėra.“
Jis pripažino, kad studentai, nesvarbu, kurioje aukštojoje mokykloje mokosi, susiduria su problema rinkdamiesi pasirenkamuosius dalykus.
„Registruojantis į pasirenkamuosius dalykus kiekviena aukštoji mokykla susiduria su panašiais iššūkiais – iš tikrųjų dalies dalykų dėstytojai yra itin populiarūs, tad norint užtikrinti aukštą studijų kokybę bei tinkamas mokymosi sąlygas, šiems dalykams nustatomos maksimalios studentų kvotos. Techniniai sutrikimai įmanomi tuo atveju, jeigu pasirenkamuosius vienu metu renkasi itin didelis studentų skaičius – siekiama rasti efektyvų šios problemos sprendimo būdą viso universiteto mastu. Tačiau bet kokiu atveju, net jei studentai nespėja pasirinkti norimų dalykų, visuomet suteikiame galimybę susidaryti individualų studijų planą renkantis kitus dalykus net ir iš kitų universitete vykdomų studijų programų sudėties“, – sakė E. Spūdys.
Galite pasidalinti savo patirtimi? Norite papasakoti apie studijas? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!