„Tragiška dviratininko avarija – šokiruojantis kraujo tyrimas“, „Vilniuje žmogų užmušęs vairuotojas spruko, ant kojų sukeltos gausios policijos pajėgos“, „Policija pusantrų metų „ieškojo“ dingusios moters, o palaikai aptikti jos namuose“ – visos tokios ir panašios antraštės kaip pagrindinės, nes kam gi įdomios geros naujienos, pasakys ne vienas. Kartą CNN įkūrėjas Tedas Turneris sakė, kad jei pasaulį ištiks pasaulio pabaiga – jie bus pirmieji, kurie tai transliuos per televizorių. Tiesiogiai.

Išjunk televizorių? Kur tau! Visų rūpestingų namų šeimininkių džiaugsmas apie apkalbas, viešas nelaimes, purvo drėbimą ir kitokį smegenis skystinantį dalyką. Viena laida teigia, kad dabar sulaukia daugybės dėkingų laiškų, nes „negandos pasitraukia“ po laidos. Tik įdomu kaip tai pasiekiama?

Kriminalinės kronikos seniau naujienose būdavęs kaip papildinys, dabar jau yra kaip atskira laida, o tokia pačia tema rašantys skiria visą atskirą grafą. Kas įdomiausia, jog paskaičius komentarus, atrandi ne vieną, kurie yra nepatenkinti tokiu reiškiniu, bet kas tie keli, jei absoliuti dauguma purvą ryja godžiai, kaip koks Šypatrėbas degtinę. Ryja, nes įdomu, ryja, nes…

Rūpi? Taip atsako dauguma. „Kaip gali nesidomėt, tu ką, abejingas? Tau vienodai, kad tie gyvuliai ne tik, kad prievartavo tą vargšę mergaitę, bet net ir iki šiol klanas kuo puikiausiai veikia?!“. Taip man sakė viena Irena, kuri įdėmiai seka liūdnai pagarsėjusį skandalą. Kaip ir dauguma – su didžiuliu apetitu. Tas pats yra ir su ta vargše mergina, kurią avigalviai sudegino mašinoje, tas pats ir su kitomis blogomis naujienomis.

Ir net nebūtina akcentuoti žiaurumo. Paimkime bet ką; ar politiką, ar ekonomiką, ar sportą – visur stengiamasi išpešti dažniausiai to pačio. Žaidžiama negatyvo korta, išknisamos pamazgos, kurios galantiškai pateikiamos krištolinėje taurėje. Dar net kartais uždedamas „N-18 klausimas“ - ar tau, skaitytojau, tiek tikrai yra? Tuo žmogiškumas ir baigiasi, juolab, kad vaikai yra kaip reta protingi, nes labai lengvai niekam neprižiūrint spaudžia „taip, yra“. Tad kaip cigarečių ir labai dažnai - alkoholio reklamos yra orientuotos ne į suaugusįjį, o būtent į dar nesubrendusį individą. Taip ir prie negatyvumo, manau, esi pratinamas nuo pat mažumės.

„Domiuosi iš rūpesčio, nes kaip kitaip? Juk politikoj sėdi vien korumpuoti vagys, kuriems niekas be jų gerovės nerūpi. Teisinė sistema supuvus, sveikatos apsauga aklavietėje, o kad platinamos tokios naujienos tai tik į naudą! Nes kaip tada anuos gyvulius supurtysi, jei nežinosi visa kas ne patogiai gera, o bloga. Tada nusikaltėliai, vagys ar iškrypėliai darys ką nori ir vaikščios laisvėje išsišiepę!“, – taip man porino bendradarbis Tomas. Ar gali ant jo pykti?

Tačiau iš to kyla klausimas: ar skaitydamas, žiūrėdamas, klausydamas tu kartais nesėdi šiltai, saugiai ir patogiai? Kurioje vietoje tavo „rūpestis“ prasideda ir kur baigiasi? Kuo tavo rūpestis pasireiškia? Taigi, kad jis baigiasi sulig pasibaigus straipsniui/ laidai/ žinutei radijo eteryje. Ir tame nėra absoliučiai jokio veiksmo, o tik skanus kaulų graužimas užsikandant traškučiais, užsigeriant šilta arbata. Jokio rūpesčio nėra, tik duodamas penas eiti ta pačia kreiva vaga.

Kuo ilgiau žiūri į bedugnę, tuo giliau į ją pats krenti. Be to, kad peni žiniasklaidą, tu ir pats save gramzdini. Jokio čia rūpesčio nėra, o tik grynas savęs bukinimas, netgi jautrumo praradimas, vidinio „aš“ atšipimas, nes prie negatyvumo labai greit priprantama. Jei nori padaryt pasaulį geresniu, privalai atsiriboti nuo blogio, jei nori jį pakeisti – privalai veikti. Ne rėkti ar burnoti, ar daužyti langus. Ir jokiais būdais ne šaudyti nusikaltėlius – visa tai tėra tik blogio „primestos“ žaidimo taisyklės. Tai nepagerina nieko, o tik dar labiau užsuka mašinos sraigtus, kurie naikina.

Kaip aš asmeniškai tvarkausi su šiuo reiškiniu? Paprastai visur, kur antraštėse pamatau užuomazgas apie straipsnyje būsimus detalius pasakojimus apie kraupų įvykį, praleidžiu tai pro akis. Jei per TV prasideda kriminalinės kronikos – kaip ir per reklamą – jungiu velniop tą kanalą. Tas pats ir su radijumi. Ir jei, sakykim, jaučiuosi ne itin pajėgus kažką veiksmu padaryti, tai ignoravimas šiuo atveju yra vienas pagrindinių veiksmų. Nes ar sudegintos automobilyje vargšės merginos tėvai skaitė tas visas kraupias nesąmones, žiūrėjo „šviežius“ ir „turtingus“ reportažus iš įvykio vietos? Vienareikšmiškai – to jiems mažiausiai reikėjo, švelniai tariant. Gi eilinis lietuvis per daug nesusimąstydamas godžiai gėrė tai iš krištolinės taurės.

Ir jei šio veiksmo (ignoravimo) jums yra negana, pats paprasčiausias dalykas yra malda. Arba jei esate netikintysis, tą laiką, kurio metu jūs priimate informaciją, susijusią su negatyvumu, geriau išnaudokite paprastai tylos minutei. Mintimis pabūkite su kentėjusiu žmogumi, jo artimaisiais ir visais tais, kuriems yra ne skandalai galvoje, o tikras susirūpinimas. Tai ir yra pati didžiausia pagalba, o ne vidinio „aš“ teršimas, ir penėjimas ne tik masinių informavimo priemonių, bet ir tiesiogiai – blogio, jo jėgų. Kartais mintis būna daug stipresnis ginklas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!