Nuomonė. Žmonių kraujo troškimas - nenormalus

 (10)
Tegul kraujas liejasi laisvai. Pamenat tokio pat pavadinimo smagų australų serialą? Jis bene geriausiai atspindi, kuo ir kaip mes mintame kiekvieną dieną. Vieniems šis „maistas“ įprastas, treti įsitikinę, kad jį valgo vardan rūpesčio, dar kitiems tai tiesiog yra įdomu. Tačiau ar susimąstei kada skaitydamas straipsnį, žiūrėdamas televizorių, rašydamas kreivą komentarą vardan ko taip darai? Neabejoju, kad ne vienas tokį klausimą sau uždavė.
© Shutterstock nuotr.

„Tragiška dviratininko avarija – šokiruojantis kraujo tyrimas“, „Vilniuje žmogų užmušęs vairuotojas spruko, ant kojų sukeltos gausios policijos pajėgos“, „Policija pusantrų metų „ieškojo“ dingusios moters, o palaikai aptikti jos namuose“ – visos tokios ir panašios antraštės kaip pagrindinės, nes kam gi įdomios geros naujienos, pasakys ne vienas. Kartą CNN įkūrėjas Tedas Turneris sakė, kad jei pasaulį ištiks pasaulio pabaiga – jie bus pirmieji, kurie tai transliuos per televizorių. Tiesiogiai.

Išjunk televizorių? Kur tau! Visų rūpestingų namų šeimininkių džiaugsmas apie apkalbas, viešas nelaimes, purvo drėbimą ir kitokį smegenis skystinantį dalyką. Viena laida teigia, kad dabar sulaukia daugybės dėkingų laiškų, nes „negandos pasitraukia“ po laidos. Tik įdomu kaip tai pasiekiama?

Kriminalinės kronikos seniau naujienose būdavęs kaip papildinys, dabar jau yra kaip atskira laida, o tokia pačia tema rašantys skiria visą atskirą grafą. Kas įdomiausia, jog paskaičius komentarus, atrandi ne vieną, kurie yra nepatenkinti tokiu reiškiniu, bet kas tie keli, jei absoliuti dauguma purvą ryja godžiai, kaip koks Šypatrėbas degtinę. Ryja, nes įdomu, ryja, nes…

Rūpi? Taip atsako dauguma. „Kaip gali nesidomėt, tu ką, abejingas? Tau vienodai, kad tie gyvuliai ne tik, kad prievartavo tą vargšę mergaitę, bet net ir iki šiol klanas kuo puikiausiai veikia?!“. Taip man sakė viena Irena, kuri įdėmiai seka liūdnai pagarsėjusį skandalą. Kaip ir dauguma – su didžiuliu apetitu. Tas pats yra ir su ta vargše mergina, kurią avigalviai sudegino mašinoje, tas pats ir su kitomis blogomis naujienomis.

Ir net nebūtina akcentuoti žiaurumo. Paimkime bet ką; ar politiką, ar ekonomiką, ar sportą – visur stengiamasi išpešti dažniausiai to pačio. Žaidžiama negatyvo korta, išknisamos pamazgos, kurios galantiškai pateikiamos krištolinėje taurėje. Dar net kartais uždedamas „N-18 klausimas“ - ar tau, skaitytojau, tiek tikrai yra? Tuo žmogiškumas ir baigiasi, juolab, kad vaikai yra kaip reta protingi, nes labai lengvai niekam neprižiūrint spaudžia „taip, yra“. Tad kaip cigarečių ir labai dažnai - alkoholio reklamos yra orientuotos ne į suaugusįjį, o būtent į dar nesubrendusį individą. Taip ir prie negatyvumo, manau, esi pratinamas nuo pat mažumės.

„Domiuosi iš rūpesčio, nes kaip kitaip? Juk politikoj sėdi vien korumpuoti vagys, kuriems niekas be jų gerovės nerūpi. Teisinė sistema supuvus, sveikatos apsauga aklavietėje, o kad platinamos tokios naujienos tai tik į naudą! Nes kaip tada anuos gyvulius supurtysi, jei nežinosi visa kas ne patogiai gera, o bloga. Tada nusikaltėliai, vagys ar iškrypėliai darys ką nori ir vaikščios laisvėje išsišiepę!“, – taip man porino bendradarbis Tomas. Ar gali ant jo pykti?

Tačiau iš to kyla klausimas: ar skaitydamas, žiūrėdamas, klausydamas tu kartais nesėdi šiltai, saugiai ir patogiai? Kurioje vietoje tavo „rūpestis“ prasideda ir kur baigiasi? Kuo tavo rūpestis pasireiškia? Taigi, kad jis baigiasi sulig pasibaigus straipsniui/ laidai/ žinutei radijo eteryje. Ir tame nėra absoliučiai jokio veiksmo, o tik skanus kaulų graužimas užsikandant traškučiais, užsigeriant šilta arbata. Jokio rūpesčio nėra, tik duodamas penas eiti ta pačia kreiva vaga.

Kuo ilgiau žiūri į bedugnę, tuo giliau į ją pats krenti. Be to, kad peni žiniasklaidą, tu ir pats save gramzdini. Jokio čia rūpesčio nėra, o tik grynas savęs bukinimas, netgi jautrumo praradimas, vidinio „aš“ atšipimas, nes prie negatyvumo labai greit priprantama. Jei nori padaryt pasaulį geresniu, privalai atsiriboti nuo blogio, jei nori jį pakeisti – privalai veikti. Ne rėkti ar burnoti, ar daužyti langus. Ir jokiais būdais ne šaudyti nusikaltėlius – visa tai tėra tik blogio „primestos“ žaidimo taisyklės. Tai nepagerina nieko, o tik dar labiau užsuka mašinos sraigtus, kurie naikina.

Kaip aš asmeniškai tvarkausi su šiuo reiškiniu? Paprastai visur, kur antraštėse pamatau užuomazgas apie straipsnyje būsimus detalius pasakojimus apie kraupų įvykį, praleidžiu tai pro akis. Jei per TV prasideda kriminalinės kronikos – kaip ir per reklamą – jungiu velniop tą kanalą. Tas pats ir su radijumi. Ir jei, sakykim, jaučiuosi ne itin pajėgus kažką veiksmu padaryti, tai ignoravimas šiuo atveju yra vienas pagrindinių veiksmų. Nes ar sudegintos automobilyje vargšės merginos tėvai skaitė tas visas kraupias nesąmones, žiūrėjo „šviežius“ ir „turtingus“ reportažus iš įvykio vietos? Vienareikšmiškai – to jiems mažiausiai reikėjo, švelniai tariant. Gi eilinis lietuvis per daug nesusimąstydamas godžiai gėrė tai iš krištolinės taurės.

Ir jei šio veiksmo (ignoravimo) jums yra negana, pats paprasčiausias dalykas yra malda. Arba jei esate netikintysis, tą laiką, kurio metu jūs priimate informaciją, susijusią su negatyvumu, geriau išnaudokite paprastai tylos minutei. Mintimis pabūkite su kentėjusiu žmogumi, jo artimaisiais ir visais tais, kuriems yra ne skandalai galvoje, o tikras susirūpinimas. Tai ir yra pati didžiausia pagalba, o ne vidinio „aš“ teršimas, ir penėjimas ne tik masinių informavimo priemonių, bet ir tiesiogiai – blogio, jo jėgų. Kartais mintis būna daug stipresnis ginklas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (35)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.