Nuomonė. Sunkioji žurnalisto darbo pusė – rizika

 (6)
Dinamiškas, nepastovus, nuolat kupinas žmonių, bendravimo ir naujų pažinčių – toks žurnalisto dienos paveikslas įsispaudęs mūsų vaizduotėje. Daugelis nė nesusimąstome apie negatyviąją pusę – riziką, kuri pasislepia tarp eilučių ir didžiajai daliai skaitytojų tampa nematoma.
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Žinoma, daugelis iš mūsų išgirdę žodį „rizika“ pirmiausia susimąsto apie pavojų nukentėti fiziškai. Dažniausiai manoma, jog didžiausias pavojus kyla žurnalistams, dirbantiems „karštuose taškuose“, tačiau nė nesusimąstome, kokia iš tiesų kasdieninė rizika slypi po kiekvieno mus informuoti pasiryžusio žurnalisto profesija. Statistika šiurpina, tarptautinės organizacijos „Reporteris be sienų“ ataskaitos duomenimis per 2012 metus pasaulyje buvo nužudyti 88 žurnalistai ir bėgant metams statistikos rodikliai tampa vis labiau gąsdinantys.

Ko gero, kiekvienai valstybei teko atsidurti situacijoje, kuomet nukenčia žurnalistai, Lietuva - ne išimtis. 1993 metais, bundant nepriklausomai Lietuvai, šalį sukrėtė žiauri žmogžudystė – nušautas žurnalistas Vitas Lingys. Daugelio galvoje kirbėjo klausimas: „Kodėl?“. Atsakymas paprastas: jis buvo žmogus, nuoširdžiai dirbantis savo darbą, jaučiantis pareigą informuoti visuomenę ir nebijantis rašyti tiesą. Būtent šios savybės ir kainavo Vitui Lingiui gyvybę. Tad, kad ir kaip baisu, tačiau norėdamas būti tautos mylimu ir gerbiamu žurnalistu rašai tiesą, kuri natūralu, kad kam nors nepatinka. Dažniausiai tiems, kurie, anot G. Orvelo, jaučiasi lygesni už kitus ir, žinoma, jie visomis išgalėmis bando tai įrodyti. Kiekvienas, besirenkantis šią profesiją, turi susitaikyti su šia rizika, kuri, ko gero, yra tamsiausia šios profesijos pusė.

Senovės kinų išmintis teigia: „visi arkliai klumpa, visi žmonės klysta“. Tik ne visų klaidos kainuoja taip brangiai, kaip žurnalistų. Rizika paskelbti neteisingą informaciją ir apšmeižti žmogų – tai pavojus, apie kurį mes nė nemąstome, dažnai įsitikinę, jog tokias „klaidas“ spaudos atstovai daro savo noru, norėdami sukurti dar vieną skandalą. Tikrai džiugu, kad patyrę ir garbingi žurnalistai kaip liaudies posakyje minimi siuvėjai devynis kartus matuoja, dešimtą kerpa, tačiau, manau, sutiksite, jog yra ir tokių, kuriems išgirstas žodis tampa aukso vertės informacija ir yra drąsiai skelbiamas visuomenei.

Žinoma, ši rizika suklysti ir paskelbti neteisingą informaciją nėra tokia baisi kaip galimybė atsidurti kitų žmonių taikinyje, tačiau, mano nuomone, jos yra tarpusavyje susiję. Rizikuoji rašydamas nepatikrinęs – rizikuoji tapti medžiojamu. Su pavojumi suklysti padeda susitvarkyti patirtis ir atsakingas požiūris į savo profesija, tad, manau, galiu drąsiai sakyti, jog kiekvienas turi progą sumažinti šį rizikos faktorių iki 0.

Dar viena rizikinga akimirka žurnalisto gyvenime – svarbių momentų praleidimas. Pabandykite įsivaizduoti: turi tik vieną galimybę nufilmuoti griūvantį pasaulio prekybos centrą, olimpinėse žaidynėse finišuojantį Jusainą Boltą ir daugybę kitų įvykių, kurie niekada nebepasikartos ir nebeturės galimybės jų įamžinti. Baisu, ar ne? Atsakomybė, gulanti ant žurnalistų pečių, gąsdina, o su šia našta ir rizika praleisti tai, kas svarbu ir nepakartojama, jie kiekvieną dieną eina į darbą.

Manau, jog ši rizika daugelį tik žavi, juk jausmas, kuomet kiekvienas tavo judesys svarbus, verčia kūną prisipildyti adrenalino, na, o laiku padarytas kadras priverčia didžiuotis ir suvokti, kad tavo įamžinta akimirka jau yra istorija ir tu pridėjai savo ranką, jog ji neliktų pamiršta.

Rizika, rizika, rizika – jos yra kupinas žurnalisto gyvenimas. Drąsiai sakau, jog būti žurnalistu rizikinga, tačiau nerizikuoti yra dar rizikingiau, juk tuomet žurnalistika praranda dalį savojo žavesio.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Laura Čiginskaitė – vienas iš Jaunųjų žurnalistų konkurso dalyvių. Šis konkursas - kasmetinės Žurnalistikos instituto šventės „leŽuDi“ renginio dalis. Primename, kad Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto studentų organizuojamas renginys vyko šių metų gegužės 7-10 dienomis. Šiemet šventė buvo skirta prisiminti dėl savo profesinės veiklos nužudytą žymų žurnalistą Vitą Lingį.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.