Nuomonė. Socialines problemas spręskime sportu

 (2)
Sportas svarbus ne tik fizinei ir psichinei savijautai. Sportas turi milžiniško potencialo žmones suvienyti ir įtraukti visus, nepaisant amžiaus ar socialinės padėties. Jis sutelkia bendruomenes.
© Shutterstock nuotr.

Neretai sportu naudojasi aukščiausi valstybės vadovai, čiuoždami slidėmis, mindami dviračius, spardydami kamuolius, bėgiodami, plaukiodami ar žaisdami tenisą, taip populiarindami savo asmenybę. Tokiu būdu prisidėdami prie politiko „stipraus lyderio“ įvaizdžio. Taip pat yra ir sportininkų, kurie vėliau savo populiarumą panaudoja tapdami politikais.

Sportas padeda sudaryti patikimo politiko įvaizdį, todėl sumanūs viešųjų ryšių specialistai, kuriuos samdo įvaizdžiui ir rinkimų agitacijai kurti, šią politikų biografijos detalę visada išnaudoja šimtu procentų. Ar galima nubrėžti aiškią ribą tarp sporto ir politikos? Nepaisant to, jog anot Pierre‘o Bourdieu, XIX a. sportas susiformavo kaip atskira, savarankišką prasmę turinti žmogaus veiklos erdvė. Neretas atvejis, kai sportas politizuojamas, pavyzdžiui, sportinius pasiekimus pajungiant nacionalizmui stiprinti.

Kokia Lietuvos valstybinė sporto politika? LR Vyriausybės programoje numatoma, jog bus vykdoma tokia sporto politika, kad fizinis aktyvumas, sveika gyvensena būtų prieinami bendruomenėse, seniūnijose, kad mokiniai turėtų geras sąlygas sportuoti ir kad ši politika būtų skirta ne tik didelio sportinio meistriškumo sportininkams ugdyti, bet ir sveikai gyvensenai propaguoti. Gaila, jog viešos diskusijos apie sportą, apima tik mėgėjiško ar profesionalaus sportavimo aspektus, sporto bazių padėtį ir panašiai, bet labai retai prisimenama, jog sportas turi milžiniško potencialo žmones suvienyti ir įtraukti visus, nepaisant amžiaus ar socialinės padėties.

Sportas kaip priemonė spręsti socialines problemas pamirštama. Sportas vis dar menkai integruojamas į socialinį visuomenės gyvenimą. Nors ir atsižvelgus į tai, jog pasisakoma, kad fizinis lavinimas ir sportas turėtų būti esminė, harmoningos ir subalansuotos asmenybės formavimo, proceso dalis. Tačiau sportuoti privačiuose klubuose yra santykinai brangu, o viešosiose sportavimo vietose trūksta reikiamo inventoriaus. Iki šiol valstybės vykdoma sporto rėmimo politika pasiekė tai, jog profesionalus sportas visiškai užgožė sportavimą kaip sveiką gyvenimo būdą. Didelės lėšos skiriamos profesionaliems sportininkams rengti, tačiau nepakanka dėmesio kasdienio sportavimo galimybėms tiems, kurie nesiekia sportinių aukštumų.

Pasak sociologo, Pierre‘o Bourdieu, sportas tapo ne vien laisvalaikio leidimo ar savo šaunumo demonstravimo forma, bet ir tikslingu lavinimusi, karjera, verslu ar talentų rinka. Lietuvoje sportas pirmiausia traktuojamas kaip valstybės galios išraiška. Kartais atrodo, kad Lietuvos viešojoje erdvėje sportas suvokiamas tik per viešųjų ryšių prizmę, pavyzdžiui, sportininkų pasiekimai garsina Lietuvą. Sportas tapo politiniu instrumentu dėl politinio prestižo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.