Vyraujantis diskursas
Dažniausiai visos temos apie emigraciją susideda iš kelių variantų: sėkmės istorijos, nesėkmės istorijos ir galiausiai – lietuvių išnykimo. Dažniausiai apie emigraciją mėgstame kalbėti skaičiais. Pavyzdžiui, tyrimų agentūra „Sprinter tyrimai“ yra nustačiusi, kad iš Lietuvos emigruoti ketina 25,4 proc. žmonių.
Pasauliniu mastu vykdytas tyrimas „Decoding Global Talent“ apklausė 200 tūkstančių žmonių iš 189 valstybių. Žinoma, kad tokiame tyrime dalyvavo ir lietuviai kartu su „pusbraliukais“ estais ir čekais, kurie turi net iki 70 proc. galvojančių emigruoti tautiečių. Šiek tiek už mus aktyvesni yra lenkai, kurių net 80-90 proc. susimąsto apie emigraciją. Vis dėlto, norisi būti optimistu ir pastebėti, kad vienas dalykas yra susimąstyti apie emigraciją, antras – ketinti emigruoti ir trečias – emigruoti.
Tai apie ką tuomet turėtume susimąstyti? Akylas skaitytojas jau veikiausiai pastebėjo, kad nors ir pripažįstu emigracijos grėsmę, tačiau ketinu žvelgti į ją šiek tiek kitu kampu. Manau, kad viena didžiausių grėsmių, kuri tikrai ne vieną šeimą priverstų palikti Lietuvą, yra XXI a. galimai pasikartosiantys XX a. įvykiai. Niekas kitas taip nepaskatina emigracijos augimo, kaip bėgimas nuo sužvėrėjusių okupantų. O jei nebėgsi, tavęs lauks kelionė traukiniu į Sibiro tolius.
Žinoma, yra trečias kelias, kurį pasirinko mano protėviai – paimti ginklą į rankas ir eiti į mišką. Dar vienas kitas veikėjas gali sėkmingai pakolaboruoti ir padaryti neblogą karjerą. Nuojauta kužda, kad susiklosčius tokiam scenarijui mes pamatytume didelę dalį dabartinio politinio elito. Kad ir kaip nesmagu pripažinti, tačiau būtent su tuo susidurtų Lietuva, jeigu Vladimiras Putinas nuspręstų žengti į Baltijos šalis. Nors NATO vykdytų savo įsipareigojimus, tačiau, kaip pastebėjo vienas žinomiausių karo filosofų Carl von Clausewitz savo veikale „Apie karą“, „Karą nėra taip lengva pabaigti, kaip pradėti.“ Žodžiu, tiesa labai paprasta: jeigu kyla karas, mūsų šalį paliktų daugybė žmonių, ir tai neabejotinai yra didžiulė grėsmė tautos egzistencijai. Štai apie ką mes pirmiausia ir turėtume susimąstyti. Apie egzistencines grėsmes ir jų prevenciją.
Ką galime padaryti?
Vienas pagrindinių žingsnių, kurį turėtume žengti tam, kad išliktume kaip tauta, yra emigrantų pripažinimas. Šiandien, kaip tiksliai pastebi VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius, „Į išvažiuojančius žmones mes žvelgiame, kaip į išdavikus“.
Mums palikti Lietuvą yra tolygu nusikaltimui, o ne nelaimei. Šis ciniškas požiūris suformuotas LTSR laikais ir visiškai svetimas mūsų tautai, kuri po pasaulį blaškėsi dėl Hitlerio ir Stalino tironijos, o ne dėl kažkokių arogantiškų įgeidžių. Taigi, privalome pripažinti emigrantus ir į mūsų šalį sugrąžinti bent jau jų idėjas, jeigu ne juos pačius. Tai padaryti galime vienydamiesi ir atgaivindami ryšį su išeiviais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!