Nuomonė. Provincialus požiūris neleidžia lietuviams pažinti romų

 (50)
Tamsus gymis, pietietiškas temperamentas, išskirtinė išvaizda ir ugningas charakteris – būtent šie bruožai padeda atskirti romų tautybės žmogų. Svetimi, narkotikų prekeiviai, netgi laukiniai – taip tūlas lietuvis apibūdintų romą. Tikriausiai nėra tokios etninės grupės kaip romų, kuri būtų apipinta tokia daugybe stereotipų ir kuri patirtų tiek daug rasinės diskriminacijos. Mažai kam romai – tai XX a. pradžios aistringai šokantys ir dainuojantys romantiški operečių personažai ar rusiškų filmų romantiški herojai. Dabar tai tauta, kuriai be XX a. būdingo istorinio romantizmo, charakterizuojama kaip skurdo kultūros tauta.
© AP/Scanpix

Romai – tautinė mažuma, kitaip vadinama klajoklių tauta, kurios atstovų rastume įvairiausiose šalyse. Romų vardas kildinamas iš Doma, (Domari) indiškai Domba. Tokiu terminu vadinama Indijoje atskira etninė ir visuomeninė grupė ir visuomeninė situacija, esanti žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Romai yra kilę iš Šiaurės Vakarų Indijos.

Iš pradžių romai Europoje buvo priimti džiaugsmingai ir noriai. Jie klajojo tarp žmonių, kuriems žemės gabalas ir stogas virš galvos buvo didžiausias turtas, o darbas užimdavo didžiąją dalį dienos. Žinoma, laisvas gyvenimo būdas be nuolatinio užsiėmimo buvo sunkiai priimamas, kaip ir bet kokie pasikeitimai ir nežinomybė, jie tais laikais kėlė nepasitikėjimą ir baimę. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Rusijoje romai niekada nebuvo persekiojami. Gal todėl, kad pagarbą šiai tautai pelnė Rusijos turtuolių pamėgtos puikios romų dainos, romansai ir šokiai. Jie buvo nuolatiniai visų reikšmingesnių švenčių dalyviai.

Tautos pagrindinės vertybės yra muzika, meilė, šeima, ištikimybė, begalinė pagarba tėvams bei motinai, moteriai. Be to, jie pasižymi stipriu bendruomeniniu jausmu ir yra prisirišę prie tradicijų. Romai menkai jaudinosi dėl savo garbės ar gėdos, bet išdidumo turėjo daugiau nei reikia; perimdavo vietos religiją, nors ją ir netikėjo. Kai kurios romų profesijos atsineštos dar iš Indijos, pavyzdžiui, ateities spėjimas, gyvulių dresavimas. Manoma, kad seniausias romų užsiėmimas buvo prekyba arkliais ir jų dresavimas, smulki prekyba ir muzikavimas.

Romai labiausiai vertina šeimynines tradicijas. Autoritetas yra senoliai, kurie vykdo teisėjų pareigas, spendžiant ginčus pagal teisę. Kiek žinau, romai nelabai toleruoja kai kurias kitų tautų tradicijas ir nepasitiki ne romų teise. Gal todėl jie tarsi ignoruoja tų šalių, kuriose gyvena taisykles. Paprastai laikosi atskirai ir visai nejaučia poreikio integruotis į tos šalies visuomenę. Jų tradicinis gyvenimo būdas ir nuolatinio užsiėmimo neturėjimas prieštarauja kiekvienos organizuotos visuomenes dėsniams. Jie gyveno (ir tebegyvena) uždarą, mums nepažįstamą gyvenimą. Kaltas buvo jų auklėjimas, nors tėvai beprotiškai mylėjo vaikus, bet nesirūpino jų švietimu, todėl užaugę jie neturėjo galimybių pasikeisti. Labiausiai krintantis į akis dalykas yra tai, kad kai kurie romai visai abejingai vertina švietimą.

Pastaruoju metu Europos lygmeniu didelis dėmesys skiriamas romų švietimo problemomis. Europos institucijos linksta ties tuo, jog romų švietimo problemos būtų sprendžiamos kompleksiškai – siekiama švietimo sistemą padaryti lankstesne, atviresne kultūrinei įvairovei, pedagogų rengimo programas perorientuojamos į būsimų mokytojų tarpkultūrinių kompetencijų ugdymą, koreguojamas ugdymo turinį ir metodus, kad jie būtų kuo palankesni etninių mažumų integravimui. Švietimo prieinamumas yra viena svarbiausių sėkmingos romų socialinės integracijos sąlyga.

Provincialus stereotipinis požiūris neleidžia lietuviams objektyviau pažinti romų etnoso. Šiandien reikia kitokio požiūrio. Romai Lietuvoje gyveno šimtmečiais, čia jiems begyvenant, susiklostė savita romų kalbos tarmė, gyvensena ir pasaulėžiūra. Lietuvos romų kultūra, nors ir išsaugoja visiems romams būdingus kultūrinius bruožus, tačiau visgi nėra tapati romų Suomijoje ar Ispanijoje kultūrai. Šis jos savitumas atsirado ilgalaikio kontakto su kitomis etninėmis Lietuvos kultūromis dėka. Taigi, tai yra taip pat „lietuviškas“ arba Lietuvos paveldas, jeigu jį suprastume plačiau.

Štai keletas stereotipų, kuriais apibūdinami romai: čigonai yra vagys, čigonai tingi dirbti, čigonai nenori mokytis („protiškai atsilikę“) ir neleidžia į mokyklą savo vaikų, čigonai yra asocialūs, romai yra netvarkingi. Apibūdinant romus, daugeliui išsprūsta tas nelemtas pasakymas: jie yra tokie „iš prigimties”. Patogiausia apkaltinti pačius romus, kad jie „nenori“ mokytis, „tingi“ dirbti ir pan., ir nematyti tikrųjų viso to priežasčių.

Lietuvoje romai, ypač tie, kurie gyvena Kirtimuose, yra kone laikomi visuomenės padugnėmis. Prie tokio romų vaizdinio suformavimo nemažai prisidėjo lietuviškoji žiniasklaida. Jei nusikalsta romas ar romė, jų tautybė nusikaltimo aprašyme būtinai bus paminima. Žiniasklaidoje apskritai trūksta gilesnės romų situacijos analizės. Romai pastaruoju metu itin kriminalizuojami. Galbūt nėra tokios bendruomenės, kuri patiria tiek rasistinės diskriminacijos ir gyvena tokiame didžiuliame skurde kaip romų bendruomenė.

Romai – žmonės su labai žmogiškomis svajonėmis, troškimu išbristi iš skurdo, sukurti geresnę ateitį savo vaikams, besisielojantys dėl nykstančių savos tautos papročių ir tradicijų. Didžioji dalis romų tautybės žmonių gyvena labai prastomis sąlygomis, jų buveinės neretai vadinamos lūšnynų rajonais. Romai, gyvendami izoliacijoje ir izoliuodamiesi patys, tarsi formuoja savitus getus. Problema ta, kad gausios šeimynos netelpa viename paprastame bute, o jų atskyrimas ardo tradicinį kolektyvinį gyvenimo stilių, mažina šeimos ir jos kartų ryšius, tradicinį jaunesniųjų pavaldumą vyresniesiems, bendrumo jausmą, tuo tarpu tyrinėtojų nuomone, romas, kaip individas, egzistuoja ir reiškiasi tik savo grupėje. Jau 2016 metais Latvijoje gali atsirasti romų kaimų. Romai mano, kad taip jie sugebės išsaugoti savo bendruomenę, kalbą ir kultūrą. Jie mano, kad tokių kaimų gyventojai galėtų imtis verslo, pavyzdžiui, kasti durpes arba šaldyti maisto produktus. Taip kaimelių žmonės turėtų iš ko gyventi ir tuo pat metu galėtų laikytis savo romų įstatymų, paklusdami Senolių tarybai. Tokį projektą ketinama įgyvendinti už Europos sąjungos pinigus.

Šiandien romų kultūra – skurdo kultūra. O.Lewis išvardijo kai kuriuos skurdo kultūros požymius: nepasitikėjimas visuomene, valstybe ir jos institucijomis, savo pačių valstybės laikymas sau svetima ir priešiška jėga, atskirtis, nesidomėjimas savo šalimi, fatalizmas ir tikėjimas, jog nieko negalima pakeisti savo gyvenime, vargšų gyvenimas apibūdinamas prastomis ir ankštomis gyvenimo sąlygomis.

Bendrai, O. Lewis skurdo kultūrą aprašo kaip gyvenimo būdą, tam tikrų tendencijų derinį, perduodamą iš kartos į kartą. Tai toks požiūris, kuomet skurde atsidūręs žmogus šią situaciją priima kaip nekintančią ir negalinčią kisti. Romas, užuot nukreipęs jėgas į bandymą išlipti iš skurdo, investuoja į įvairias „išgyvenimo strategijas“, padedančias rasti kuo daugiau galimybių išgyventi esamoje situacijoje jos per daug nekeičiant. Tai gali būti nemokamo maisto, drabužių ieškojimas, sąmoningas pasirinkimas gyventi iš pašalpų, požiūris, jog valstybė ar nevyriausybinės organizacijos privalo išlaikyti ir remti, o pats žmogus mainais gali nieko nedaryti. Viena iš priežasčių, kodėl skurstančiųjų nuolatos daugėja – vaikų auginimas skurde ir skurdui. Gyvenimą iš pašalpų, nemokamą maistą ar drabužius tokie vaikai suvokia kaip normą. Augdami šeimose, kur tėvai kliaujasi vien parama ir nesistengia verstis patys, šie vaikai tokios praktikos išmoksta kaip vienintelės teisingos. Taip užauga ištisa karta žmonių, kurie negali patys savimi pasirūpinti, nes tiesiog nežino kaip.

Dabartinė socialinės paramos sistema Lietuvoje neturi patikimų būdų kovoti su šiuo reiškiniu, tad pati nenoromis augina pagalbos reikalingų skaičių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, jog „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Taigi, būdas įveikti skurdo kultūrą yra. Tai parodymas žmogui, kad jis gali išgyventi pats. Jokiais pinigais, lengvatomis ar daviniais neįmanoma pakeisti žmogaus orumo, kurį jis atgauna tik galėdamas savarankiškai pasirūpinti savimi ir savo šeima.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (78)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (81)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...