Nuomonė. Po boksininko E. Petrausko poelgio - bokso federacijos fiasko

 (125)
Jau beveik savaitę laiko galime išgirsti žmones diskutuojant dėl boksininko Evaldo Petrausko poelgio ir šios istorijos rutuliojimosi bei baigties. O pasirodo ji rutuliojasi labai paprastai: kuomet sportininkas pažeidęs pasiruošimo stovyklos rėžimą, pažeidęs viešosios tvarkos taisykles, bei poelgiu iššaukęs ikiteisminį tyrimą (kuris nebuvo pradėtas dėl abiejų šalių susitaikymo) yra pabaramas švelniai, kad tik vyktų atstovauti Lietuvą tarptautinėse varžybose.
Evaldas Petrauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Nenoriu diskutuoti apie poelgį, kurį padarė sportininkas. Sportininkas, į kurį lygiuojasi vaikai, pradedantys sportuoti šią sporto šaką. Šiame straipsnyje norėčiau daugiau dėmesio skirti bokso federacijai, kur 2012 metais išrinkus naująjį prezidentą, buvo teigiama, kad boksą stengsis padaryti patrauklia preke. Taip pat stengsis parodyti, kad šis sportas ne tik galvos daužymas, bet sporto šaka, kuri moko laikytis griežtų taisyklių.

Galiu tik pritarti, kad boksas žmogų išmoko siekti tikslo, nepasiduoti ir padeda išsiugdyti kovotojo dvasią. Teko matyti ne vieną savimi nepasitikintį jaunuolį, peržengusį bokso salės duris, o po metų jau matyti žmogų, kuris tiki savimi. Žinoma galbūt šie žmonės niekad netaps olimpiniai čempionai, tačiau gyvenime jie jau nebus pralaimėtojai.

Taigi grįžtant prie bokso federacijos ir jos sprendimo. Visi puikiai žinome, kad kiekvienas sprendimas kuria tam tikrus precendentus. Šis ne išimtis: mano galva, tokiu sprendimu bokso federacija parodė, kad taiko dvigubus standartus pasiruošimo stovyklose dalyvaujantiems ir Lietuvą atstovaujantiems sportininkams. O dar blogiau yra tai, kad federacija parodo savo silpnumą argumentuodama, kodėl skyrė mažiausią drausminę nuobaudą – įspėjimą.

Galimybė, kad E. Petrauskas artėjančiose varžybose gali iškovoti medalį, federaciją pavertė tokia, kuri nesilaiko griežtų taisyklių. Manau, kad federacija, neparodydama tvirtumo ir nenubrėždama linijų, kurių Lietuvą atstovaujantys sportininkai neturėtų peržengti, susilpnino savo autoritetą visuomenės ir sportininkų akyse.

Tokie sprendimai menkina ne tik federacijos vardą, bet ir pačios sporto šakos įvaizdį, kurį federacija nori pakeisti (tik dabar klausimas į kurią pusę). Toks sprendimas Lietuvos bokso įvaizdžiui manau kainavo daugiau nei galimai iškovotas medalis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...