Nuomonė. Pasyvumą tramdo tik griežta ranka

 (25)
„Einam, bus įdomu, tau patiks. - Ai, nenoriu, kažkaip tingiu...“. Ar dažnai taip atsakote į kvietimus, ką nors nuveikti? Ne? Tai jums pasisekė. Išnaudoti visas galimybes praplėsti akiračiui, nepraleisti progos pagerinti nuotaiką, pabendrauti su naujais, nepažįstamais žmonėmis yra puiku. Tik vargu, ar jums norisi pasiimti niekur nedalyvaujančius užsispyrėlius kartu turiningai praleisti laiką.
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Deja, bet viskam sakančių „ne“ egzistuoja pakankamai, kad galėtume apie juos kalbėti ir numatyti jų sunkią ateitį. Apibendrintai galime vadinti juos pasyviaisiais. Juk jie niekur neina iš namų, kartais atrodo, jog apskritai nekenčia žmonių, dažnai yra nusiminę, pikti, nors įžeisti kitų nenori ir vengia konfliktų. O tokie jie yra todėl, kad supranta, kiek galimybių visapusiškai tobulėti praleidžia atsisakydami veiklos, reikalaujančios ištrūkti iš namų ir išlįsti iš savo kiauto. Ir šis jų nusivylimas įauga į protą, blokuoja teigiamas mintis, motyvacijos apraiškos būna numalšinamos žaibiškai, todėl asmenybės progresas yra lėtas ir sunkus.

„Negi pasyvūs žmonės tokie beviltiški?“, - galite paklausti. Manau, kad jauniems žmonėms pasyvumas yra didžiulis minusas, žinant tai, kad būdamas jaunas greitai mokaisi, perimi mąstymo modelius, formuoji savo pažiūras. Na, o vyresnieji pasyvūs būna dėl to, kad to neatsikratė nuo gimimo. Šį nenorėjimą nuveikti kažką prasmingo gali būti nulėmę aplinkiniai.

Nesunku įsivaizduoti, kas būtų, jei kad ir ką darant susijusio su veikla, reikalaujančia tam tikrų žinių ir patirties, jus išjuoktų arba išsakytų tik destruktyvią kritiką. Žmogus tiesiog praranda norą kažko imtis. Žinoma, tai nebūtinai gali atsitikti iškart, bet kelis kartus tam pasikartojus, silpnesnio charakterio asmuo pasiduoda ir ima sielotis, galvodamas, kad jis nevykęs, nesugeba nieko gerai padaryti, geriau išvis niekuo neužsiimti, kad tik kiti jam nieko blogo nepasakytų. Tai atbaido žmogų ne tik nuo konkrečios veiklos, bet ir nuo visko, kam reikalingas bendravimas su mažai pažįstamais žmonėmis bei nuo to, kas gali būti vertinama aplinkinių ir jam gali sukelti neigiamų emocijų.

Išmintingi žmonės sako, kad reikia „užsiauginti odą“, stengtis nekreipti dėmesio į kitus ir daryti tai, kas tau patinka. Bet kaip galima nekreipti dėmesio, kai tavo temperamentas ir charakteris lemia tavo būdą, mąstymą? Jei tau lemta vos ne kasdien dėl kiekvieno pasakyto įžeidimo nervintis, tai, manau, to per visą gyvenimą neatsikratysi.

Lengva kalbėti tiems, kurie yra aktyvūs, besidžiaugiantys gyvenimu, tiems, apie kuriuos retai kas blogai kalba. Jie patys, nebūdami tokie jautrūs, kažin, ar gali dalinti patarimus, nes kyla abejonių, ar tie žmonės patys atsilaikytų, susidūrę su šia problema.

Žinome, kad ir suaugę žmonės gali apsigaubti „atstok nuo manęs“ skraiste ir būdami vieni kankintis dėl aplinkinių komentarų, tad tai įrodymas, kad ši, viena iš pasyvumo priežasčių, yra sunkiai įveikiama.

Jei kilo susirūpinimas ir mąstote, kaip pasyviesiems galima padėti, tai galiu pasakyti, kad sprendimas tikrai yra. Vietoj to, kad tik kviestumėte ar bandytumėte švelniai įkalbinėti juos kažką nuveikti, jūs privalote jiems perkeltine prasme „spirti į užpakalį“, išjudinti iš jų patogių pasaulėlių ir neklausyti, ką jie murmės ir kokių pasiteisinimų prisigalvos.

Skamba grubiai, bet tai, mano nuomone, yra vienintelis veiksmingas būdas neleisti pasyviesiems tokiais likti visą laiką. Patyrę džiaugsmą, pamiršę savo kvailą užsispyrimą, jie vėliau jums tikrai atsidėkos ir galbūt patys galės kitiems padėti. Taigi, jei jums tikrai rūpi kito žmogaus ateitis ir matote, kad be kitų pagalbos jis gali ir užsitūnoti savo kiaute, nedvejokite ir trumpam pamiršę savo laimę padėkite jiems.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Paprastas atsakymas, kodėl žmonės emigruoja: išvažiuoja tie, kuriems trūksta vieno gabumo (340)

DELFI publikavus kelių skaitytojų nuomones apie emigrantus, savo požiūriu diskusijų skiltyje panoro pasidalyti ir kiti. Vieno iš skaitytojų išsakytos mintys susilaukė itin didelio kitų žmonių palaikymo.

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (69)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (468)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (252)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?