Nuomonė. Mokytojams pedagoginis išsilavinimas nebūtinas

 (103)
Vis dažniau girdimas nepasitenkinimas esama švietimo sistemos padėtimi Lietuvoje: mažėja mokinių - tuo pačiu ir pamokų krūviai mokytojams, uždaromos mokyklos, mokinių raštingumas kasmet vis krenta, jaunoji karta ypatingai išlepusi, ją vis sunkiau sudominti mokslu ir t.t. Ar įmanoma pakeisti, ar bent jau sušvelninti esamą padėtį? Kodėl nepasitikima jaunais mokytojais? Į tai pabandysiu atsakyti šiame straipsnyje.
© Shutterstock nuotr.

Baigiau studijas LEU Istorijos fakultete, įgijau istorijos mokytojo kvalifikaciją. Apie studijų kokybės niuansus esu rašęs kiek anksčiau, tačiau dabar norėčiau pakalbėti kiek kitu aspektu.

Istorijos dalyko ir istorijos metodikos studijos buvo gan aukštos kokybės, lyginant su psichologijos ir pedagogikos kursais, kurių mano kartos metu buvo net 6. Kaip jau minėjau, istorijos dalyko kursai įsirėžė kaip aukštesnio lygio dėl dėstytojų kompetencijos (būta ir nesusivokiančių dėstytojų, bet jų mažuma, tad geriau atmintyje išlieka savo darbo profesionalai).

Iš kitos pusės, lyginant psichologijos ir pedagogikos kursus (ne dalykus, nes kaip dalykai jie pakankamai įdomūs) iškart iškyla ir atgyvenusi dėstymo metodologija, dėstytojai, kurių karjeros aukso amžius, matyt, buvo XX a. 8-9 deš. ir kurie iki šiol bando paveikti studentus to meto „perliukais“.

Tęsiant toliau - kokias žinias gali perteikti psichologijos dėstytoja, kuri kalbėdama prieš auditoriją akivaizdžiai jaudinasi, nors dirba toli gražu ne pirmus metus, nervingai grąžo rankas, žiūri į žemę, kalba itin tyliu tonu, rodos, beria medžiagą kaip žirnius ir trokšta kuo greičiau pabaigti paskaitą? Seminaruose būdavo išklausomi visi norintys pasisakyti, tačiau dėstytoja neleisdavo kritikuoti kitų minčių, nors kritika būtų ir konstruktyvi, tad susidarydavo įspūdis, kad visi galėdavo kalbėti bet ką, vis vien - „sueis“. Kaip tokie dėstytojai gali įkvėpti, kai, atrodo, patys netiki tuo, ką sako?

Šiuose kursuose (išskyrus istorijos didaktiką) apie kompetencijas, kurios mūsų švietimo programose laikomos prioritetinėmis, nebuvo net užsiimta. Pedagogikoje buvo kalbama apie kelis XX a. 10 deš. pradžios metodus, kurie savo laiką jau atgyveno. Apskritai, mokslas turėtų vis atsinaujinti, prisitaikyti prie šiuolaikinės visuomenės situacijos. Tačiau jaučiausi kaip laiko mašinoje, kurioje buvo daug kalbama apie žinių perteikimą, ką šiais laikais puikiausiai sugeba „Google“ bei „Wikipedia“. Dėstytojas beveik kiekvieną paskaitą kalbėdavo tą patį per tą patį, sudėtinga buvo įžvelgti kurso progresą. Niekur neužsiminta apie vieną svarbiausių - mokėjimo mokytis kompetenciją, neaptariami, neįgyvendinami rimtesni grupiniai darbai, mokymasis bendradarbiaujant ir t.t.

Žinoma, čia mano nuomonė, bet kiek teko kalbėti su kursiokais, nemaža dalis man pritarė ir galėtų paantrinti. Tad pedagoginio išsilavinimo šalininkai, kurie mokyklose nori matyti tik pedagoginį išsilavinimą turinčiuosius, manantys, kad LEU (buvęs VPU) parengia tik puikius pedagogikos bei psichologijos specialistus, mano galva, klysta. Tai geriausiai galima įsisavinti per bendravimo, mokymo ir mokymosi praktiką.

Asmuo, niekada nesimokęs šių mokslų, bet turintis mokymo patirtį, stiprią motyvaciją, linkęs bendrauti ir padėti neabejotinai pranoksta vien tik teorines žinias turintįjį. Patirtį papildant profesionaliomis teorinėmis žiniomis galima tapti puikiu mokytoju.

Po studijų, nors ir turėdamas „pedagoginį“ išsilavinimą, sudalyvavau programos „Renkuosi mokyti!” atrankoje ir ją praėjau. Mitas, kad šioje programoje gali dalyvauti tik neturintys pedagoginio išsilavinimo asmenys.

Programoje per intensyvius vasaros ir mokslo metų kursus įgavau nepalyginamai daugiau žinių ir gebėjimų nei per šešis psichologijos ir pedagogikos kursus universitete. Ši programa orientuota į dabartį ir ateitį - ne praeitį, į pagalbą mokantis, pasitelkiant pozityvią motyvaciją - ne „botago metodą“, į mokėjimą mokytis visą gyvenimą - ne laikiną žinių „iškalimą“.

Kyla nuostaba skaitant populiariausius komentarus po straipsniais apie „Renkuosi mokyti!“ programą. Pakomentuosiu kelis populiariausius pasisakymus.

Ko gero, vienas populiariausių pastebėjimų yra susijęs su tuo, jog dauguma šios programos jaunųjų mokytojų neturi pedagoginio išsilavinimo ir todėl negalima jiems leisti mokyti. Ankstesnėse pastraipose jau kalbėjau apie pedagogų ruošimo „kokibę“ LEU. Skaitant pateikiamą informaciją apie programą „Renkuosi mokyti!“, vis dar pamirštami kiti faktai, kad šios programos kartelę praeina 1 iš 20-22 pretendentų ir kad atrinktiesiems jauniesiems mokytojams vyksta žinomų savo srities specialistų bei ankstesnių kartų „Renkuosi mokyti!“ dalyvių intensyvūs vasaros mokymai: psichologijos, pedagogikos, mokymosi bendradarbiaujant, kompetencijų ugdymo, dalyko pedagogikos ir kiti.

Dvejus mokslo metus kas mėnesį vyksta savaitgalio mokymai įvairiomis temomis, o antrąją vasarą - lyderystės mokymai. Galų gale, po dvejų metų mokymų ir baigiamųjų darbų pristatymų neturintys pedagoginio išsilavinimo įgyja mokytojo kvalifikaciją VDU universitete.

Tačiau kodėl nemaža dalis komentarų autorių negali patikėti, kad galima būti geru mokytoju, būnant jaunu ir baigus galbūt kitokią specialybę nei dėstomas kursas? Nesudėtinga atskirti, kur komentaro autorius tiesiog pyksta tik dėl jam vienam žinomų priežasčių, o kur argumentuojama faktais ar konstruktyvia asmenine patirtimi.

„Kur darbas normalus, ten jo privalumų reklamuot nereikia. Ar daug rasime pavyzdžių, kai kuriamos programos, tarkim: „renkuosi valdyti“, „renkuosi būti bankininku“, „renkuosi ginti tėvynę“ ir pan?“. Komentaro autoriui vertėtų įdėmiau pasidomėti programa, nes tai nėra nei išskirtinai lokalus, nei vienadienis projektas. Jis įgyvendinamas jau penkerius metus, daugiau nei 24 šalyse - 4 žemynuose, prisitaikant prie tos šalies švietimo prioritetų. Projekte dalyvaujančių mokyklų bei audito atsiliepimai - puikūs.

Dėl „Renkuosi gydyti“, „Renkuosi valdyti“ ar „Renkuosi pilotuoti“... Ko gero, dauguma sutiks, kad visos specialybės turi savo specifiką. Vienoms sritims reikia daugiau techninių, teorinių žinių, ilgos darbo patirties ar ilgų studijų metų. Taip pat visos specialybės yra orientuotos į tam tikrą sritį: paslaugas, produktą, klientą ir pan. Tad jau vien dėl to lyginti pilotavimą ir mokymą gan sudėtinga, nors visose specialybėse ieškant galima rasti tam tikrų panašių niuansų.

Taigi, mokytojavimas yra išskirtinai orientuotas į jaunos asmenybės kūrybišką ugdymą, todėl kūrybiškumas - itin svarbi mokytojo savybė. O esant jaunam, motyvuotam, aktyviam ir turinčiam bendrų interesų su mokiniais mokytojui, tai įgyvendinti paprasčiau.

Reikia pripažinti, kad mokykla vis dar per daug atitolusi nuo gyvenimo po mokyklos. „Graužiama“ vadovėlinė medžiaga, kuri nebeatitinka realybės, teorinis mokymas okupavęs akademinį pasaulį. Itin trūksta ryšio tarp teorijos ir praktikos. Manau, kad mokytojais galėtų ir turėtų būti ne vien turintys „pedagoginį“ išsilavinimą, o patys geriausi savo srities specialistai: bankininkai, verslininkai, gydytojai, sportininkai, amatininkai, inžinieriai, rašytojai ir t.t.

Galbūt jie dirbtų ne visu tempu, tačiau patys geriausi savo srities specialistai nors keliomis pamokomis per savaitę parodytų, kaip galima pasiekti to, ką pasiekė jie, dalintųsi patirtimi ir padėtų mokytis tam tikro dalyko. Tuo pačiu ne tik suteiktų naudą moksleiviams, bet ir patys galėtų pasidalinti vertinga asmenine patirtimi. Mokinius reikia ruošti ne egzaminams, kurie dažnai atitolę nuo realybės, o gyvenimui po mokyklos - tokį ugdymo tikslą aš suprantu kaip svarbiausią.

Straipsniu siekiau parodyti, kad alternatyvus požiūris į švietimą gali išjudinti įsisenėjusias problemas. Scholastinio modelio visuomenė savo jau atgyveno, šiuo metu kūrybiškumas plačiąja prasme yra viena svarbiausių vertybių žmogui. Žinoma, visuomet bus šalininkų ir priešininkų, tačiau diskusijos yra idėjų progreso variklis. Svarbiausia, kad jos būtų konstruktyvios ir argumentuotos. Kaip sakoma - „šunys loja, o karavanas eina“, tad nelokime, o diskutuokime, ieškokime bendrų sprendimų, geriausių švietimo sistemai ir mūsų jaunosios kartos ateičiai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (60)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (88)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.