Priešingu atveju, jei Konstitucinis Teismas nebūtų konstatavęs, kad 2008 m. Seimo patvirtinta „Šeimos politikos koncepcija“ neprieštarauja Konstitucijai, „už borto“ būtų visos likusios neva ne šeimos: vieniši tėvai ir jų vaikai, nesusituokusios poros ir t.t.
Ypač, kai Statistikos departamento duomenimis pernai buvo sudarytos 18 688 santuokos ir, lyginant su ankstesniais metais, jų skaičius mažėja (2009 m. sudarytos 20 542 santuokos, 2008 m. – 24 063). O iš šimto santuokų 2010 m. iširo 54. Tais pačiais metais vaikų, gimusių ne santuokoje, palyginus su bendru visų gimusių vaikų skaičiumi, buvo 28,7 proc. Įdomu ir tai, kad per pastaruosius 15 metų moterų ir vyrų, niekada negyvenusių santuokoje, skaičius išaugo bemaž 5,8 ir 9,2 proc.
Dar 2000 m. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso Patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 50 – uoju straipsnio (Pasiūlymai Vyriausybei) viename iš punktų buvo siūloma iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą. Tačiau iki šiol toks įstatymo projektas nėra priimtas.
Šių metų lapkričio 3 d. Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektą ir jį lydinčias Civilinio kodekso pataisas. Tai jau trečias bandymas priimti Partnerystės įstatymą.
Pasak šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto, Europos žmogaus teisių teismas ne kartą nurodė, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją valstybė privalo pripažinti kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimos formas. Tą patį iš esmės patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos. Teisė sukurti šeimą, atskirai nuo teisės į santuoką, yra įtvirtinta ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje.
Europos žmogaus teisių teismas 2003 m. sprendime Karner prieš Austriją konstatavo, kad teisę į šeimos gyvenimą turi tiek skirtingų, tiek tos pačios lyties asmenų šeimos. Taip pat derėtų prisiminti, jog 2011 m. spalio 11 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje Lietuva įvairių pasaulio šalių atstovų buvo sukritikuota ne tik dėl rasizmo, antisemitizmo, ksenofobofijos, neužtikrinamos lyčių lygybės, bet ir dėl nesudaromų lygių teisių homoseksualios orientacijos žmonėms.
Dargi pažymima, kad registruotos partnerystės institutas galioja daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių, o taip pat šiose valstybėse: Islandijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Andoroje, Lichtenšteine, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Kolumbijoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Argentinoje, Ekvadore, Pietų Afrikos Respublikoje, dalyje Jungtinių Amerikos Valstijų, dalyje Meksikos ir Australijos valstijų. Apie jo įteisinimą svarstoma Graikijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Čilėje, Peru, Venesueloje.
Taigi skirtingose valstybėse galioja įvairūs partnerystės įstatymo modeliai: patnerystė yra lygiaverti santuokai, kitur, kaip ir rengiant lietuviškąjį variantą, pasirinktas apribotas, lyginant su santuoka, partnerių teisių ir pareigų modelis.
Šiame įstatymo projekte įvesta kol kas dar tik „naujovė“ Lietuvoje, t.y. kad jis galiotų ne tik heteroseksualioms, bet ir homoseksualioms poroms. Dabartiniame Partnerystės įregistravimo projekte siūloma, visų pirma, atsisakant neigiamą konotaciją turinčio „sugyventinių“ epiteto.
Partnerystės sudarymo sąlygos šiek tiek panašios į santuokos sudarymo sąlygas: partnerystė turi būti įregistruojama laisva valia, abu asmenys privalo būti veiksnūs ir negali turėti giminystės ryšių (įvaikiai ir įtėviais, tėvams su vaikais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams ir seserims, pusseserėms ir pusbroliais ir pan.). Abu asmenys, be išimties, privalo būti ne jaunesni kaip 18 metų. Nenutraukus vienos partnerystės, kitos sudaryti kitos negalima. Asmuo, sudaręs partnerystę ir jos nenutraukęs, gali santuoką sudaryti tik su tuo pačiu asmeniu, esančiu partnerystėje. Partnerystė būtų registruojama per mėnesį nuo bendro prašymo pateikimo, o ją sudarius, būtų išduodamas liudijimas.
Tų pačių asmenų tarpusavyje sudaryta santuoka panaikina prieš tai sudarytą partnerystės sutartį. Taip pat nutraukus partnerystę, nė vienam iš buvusių partnerių nereikėtų išlaikyti kito, bet vaikai, gimę tokioje partnerystėje, būtų teisiškai traktuojami kaip „santuokiniai“, jei bus įrodyta tėvystė. Šiuo metu, nesusituokusios poros vaikai neturi apibrėžto statuso.
Kalbant apie turtinius santykius, deja, paveldėjimo teisė būtų suteikiama tik testamentu (kurį galima užginčyti artimiesiems pageidaujant, jau nekalbant apie papildomas išlaidas, kai paveldėjus turtą, turi būti sumokėti tam tikra mokesčių dalis). Visi kiti turtiniai santykiai (bendrai įgytas turtas), iširus partnerystei būtų padalintas taip pačiais principais, kaip šiuo metu nurodo Civilinis kodeksas, nutraukus santuoką.
Taigi apibendrinant lietuviškąjį partnerystės įstatymo projektą, galima pasakyti, kad jis užpildytų svarbią spragą mūsų teisinėje sistemoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!