Nuomonė. Lietuvai Euras nereikalingas

 (41)
Lietuva visada buvo viena tų šalių, kurios į narystę Europos Sąjungoje žiūrėjo labai entuziastingai. Tai yra suprantama, nes ES simbolizavo viską ko po Nepriklausomybės atkūrimo buvo siekiama: laisvė, demokratija ir klestėjimas. Toks didelis entuziazmas tapti ES nare Lietuvos vyriausybes paskatino sutikti su griežtomis narystės ES sąlygomis, tarp kurių buvo ir Ignalinos Atomines Elektrinės uždarymas, ir pažadas kaip įmanoma greičiau įsivesti eurą. Ir didelių diskusijų šiais klausimais tuo metu nebuvo.
© AFP/Scanpix

Lietuva turėjo istorinį šansą įsivesti Eurą dar 2007-aisiais ir, kartu su Slovėnija, tapti pirmosiomis naujosiomis Europos Sąjungos šalimis turinčiomis eurą. Tąkart Lietuvai sutrukdė per didelė infliacija, viršijusi Mastrichto kriterijus.

Dabar, kaip ir per stojimo į Europos Sąjungą derybas, eurozonos klausimas su visuomene visiškai nėra diskutuojamas. Nėra nagrinėjama ką Lietuvai duotų narystė Eurozonoje, kokie būtų neigiami padariniai ir ko dėl to Lietuvai tektų atsisakyti galutinai. Turint omenyje dabartines Eurozonos problemas sukeltas per didelio išlaidavimo ir netaupymo ekonominio gerbūvio laikais bei tai, kad šios problemos sprendžiamos dar didesne integracija, diskusijos dėl euro naudos ir žalos tampa ypatingai aktualios. Dabar, kai Lietuva nuo liepos 1 d. perima pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, yra puikus laikas panagrinėti neigiamas Euro įsivedimo pasekmes Lietuvai, nes jų aptarimui niekada nebuvo skirta pakankamai dėmesio.

Monetarinė politika: Lietuvos praradimas ir Europos centrinio banko laimėjimas

Vienas svarbiausių praradimų Lietuvai įsivedus eurą būtų galutinis pagrindinių monetarinės politikos priemonių netektis. Lietuva galutinai atsisakytų teisės keisti palūkanų normas, nebebūtų įmanoma keisti nacionalinės valiutos vertės kitų valiutų atžvilgiu. Tai pasunkintų Lietuvos vyriausybės galimybes vykdyti anticiklinę ekonominę politiką: būtų palikta tik anticiklines fiskalinės politikos (t. y., biudžeto valdymo) galimybė. O ir ji būtų efektyvi tik iš dalies, nes Lietuva jau ratifikavo Stabilumo ir augimo paktą, kuriame įsipareigojama turėti ne didesnį nei 3% deficitą, turimą deficitą nuolat mažinti bent po 0.5% BVP, o jei to būtų nesilaikoma, šaliai grėstų baudos. Esant tokiems reikalavimams, efektyvi anticiklinė ekonominė politika praktiškai taptų labai sudėtinga.

Ekonominio sunkmečio metu anticiklinė monetarinė politika padėtų nacionalinei ekonomikai išgyventi lengviau. Sumažintos palūkanų normos turėtų teigiamą įtaką kreditų prieinamumui, o valiutos devalvacija būtų padariusi Lietuvos prekes kur kas konkurencingesnėmis tiek Lietuvos vidaus rinkoje, tiek ir kitų šalių rinkose. Lenkija, kuri, po to kai savo valiutą devalvavo 25%, 2009-aisiais buvo vienintelė ekonominį augimą patyrusi šalis visoje krizės įkarščio apimtoje Europos Sąjungoje, yra geras skatinamosios monetarinės politikos pavyzdys. Tiesa, čia pat verta paminėti, kad Lenkijos ekonomika nuo Lietuvos vis tik skiriasi, o pagrindinis skirtumas tas, kad lenkų ekonomika yra labiau industrializuota nei Lietuvos, todėl tas teigiamas efektas Lietuvai gal ir būtų mažesnis. Bet Lietuvos ekonomika yra labai atvira, Lietuva daug eksportuoja ir daug importuoja, o valiutos devalvacija, Lietuvos prekes padarydama konkurencingesnėmis, paskatintų eksportą ir sumažintų importą. Tai potencialiai būtų dviguba nauda Lietuvos gamybai, kuri pagal ekonominę teoriją iš esmės yra lygi nacionalinėms pajamoms.

Tačiau nesant tokiai šalies prekių konkurencingumo didinimo galimybei, A. Kubiliaus vyriausybei neliko nieko kito kaip imtis ekonomikos atsigavimo vidinės devalvacijos keliu, kuomet Lietuvos prekių konkurencingumas buvo didinamas mažinant prekių savikainą. Kitaip tariant, buvo didinamas ekonominis efektyvumas nedidinant kaštų bei atlyginimų. Vidinės devalvacijos kelias yra kur kas skausmingesnis visuomenei – tai yra ir tiesioginis atlyginimų mažėjimas, ir nedarbo didėjimas, ir saugumo jausmo praradimas dėl ateities darbo rinkos liberalizavimo. Lietuvai pilnai turint ir panaudojant monetarines politikos priemones, visuomenei, o ypač jautriausiems socialiniams sluoksniams, būtų buvę lengviau.

Tiesa, vidinė devalvacija valstybėms yra svarbi – ji vis tik padidina šalies ekonominį efektyvumą ir konkurencingumą ilgalaikiu laikotarpiu. Valiutos devalvacija, nors ir mažiau skausmingas paprastiems žmonėms, vis tik yra įrankis tinkantis tik esant ekonominiam sunkmečiui. Kaip rodo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio vykdytos politikos rezultatas – per vidinę devalvaciją Vokietija tapo viena konkurencingiausių šalių pasaulyje. Tai buvo padaryta visuomenei santykinai neskausmingu būdu. Jam tai pasiekti pavyko dėl to, kad reformos, skatinančios konkurencingumą, sutapo su ekonominio pakilimo metu, kas smarkiai palengvino visuomenei neigiamus ekonominių reformų padarinius. Lietuva tokios prabangos, deja, neturėjo (kaip ir valiutos devalvacijos galimybės), todėl jai teko eiti vidinės devalvacijos keliu ekonomiškai visuomenei pačiu sunkiausiu momentu.

Tiesa, čia reikia paminėti, kad bent jau teorinė anticiklinė monetarinės politikos galimybė vis dėlto išlieka. Euras suteikia įrankius ją vykdyti Europos centriniam bankui. Dabar būtent jis priima galutinius sprendimus dėl palūkanų normų, dėl eurų kiekio ekonomikoje bei dėl euro vertės kitų valiutų atžvilgiu. Ar nebūtų pakankama, kad Europos centrinis bankas vykdytų atitinkamą politiką esant poreikiui? Čia pagrindine bėda tampa Europos sąjungos dydis.

Į ES įeina daug skirtingų šalių, kurios ekonomiškai smarkiai viena nuo kitos skiriasi. Viena šalis yra konkurencingesnė, kita mažiau konkurencinga; viena šalis tam tikru momentu yra recesijoje, o kitai tuo pačiu metu gresia ekonominis perkaitimas. Esant tokiai situacijai viena bendra ECB monetarinė politika visoms šalims netinka: jei bus vykdoma skatinamoji politika, tuomet šaliai, kuriai gresia ekonominis perkaitimas, jis ir prasidės; o jei bus vykdoma slopinamoji politika, tuomet recesija kitoje šalyje tik pagilės.

Būtent tokioje situacijoje Europos Sąjunga prieškriziniu laikotarpiu ir buvo. Tokios šalys kaip Graikija ir Ispanija ekonomikos augimo sutrikimus išgyveno jau nuo tūkstantmečio pradžios, o nedarbo lygiai per visą dešimtmetį dažnai svyravo apie 10%.Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje nedarbo lygis svyravo apie 5-5.5%. Žiūrint į istoriją ir į ES potencialią ateitį,  galimybė Europos centriniam bankui vykdyti atitinkamą ekonominę politika tik mažės, nes kuo toliau, tuo prie ES jungtis ketina arba turi galimybę vis daugiau šalių, kas Europos Sąjungos ekonomiką darys dar įvairesnę, o įvairius interesus – dar labiau skirtingus.

Bendra monetarinė ES politika susidurs su vis daugiau ir daugiau problemų, bus vis sunkiau greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją. Lietuva, neįsivesdama euro, turėtų didesnę galimybę savo rankose išlaikyti monetarinės politikos priemones ir galimybę jomis naudotis esant reikalui.

Euras: palūkanų normos, kainos ir investicijos.

Lietuvai tapus Eurozonos nare, kredito prieinamumas per smarkiai sumažėjusias palūkanų normas smarkiai padidėtų. Taip būtų dėl to, kad padidėtų tarptautinių finansų rinkų pasitikėjimas Lietuvos finansų stabilumu. Toks kreditų prieinamumas būtų buvęs labai naudingas 2009-aisiais, kuomet Lietuva buvo priversta skolintis už maždaug 10% (nepaisant to, kad litas jau buvo pririštas prie euro, kas lyg ir turėjo garantuoti lito stabilumą ir, teoriškai, didesnį pasitikėjimą užsienio rinkose). Tuo metu toks didesnis finansinių išteklių prieinamumas būtų buvęs kaip šaltas vanduo karštą vasaros dieną.

Šiuo metu siekis mažinti palūkanų normas jau būtų betikslis: jos dabar yra mažesnės nei prieškriziniame laikotarpyje. Netgi jei euro įsivedimas ir dar labiau sumažintų palūkanų normas bei paskatintų skolinimąsi, dirbtinai sukilęs vartojimas, kaip rodo Graikijos, Portugalijos ir Ispanijos pavyzdžiai, atsilieptų burbulų susidarymu ir paklausos skatinamos infliacijos didėjimu. Toks padidėjęs dirbtinis vartojimas per paskolas menkintų vyriausybės stabdomosios fiskalinės politikos efektyvumą. Kitaip tariant, žmonėms atsivertų dar didesnės galimybės išlaidauti pinigus, kurių jie neturi, t. y., skolintus.

Manoma, kad euro įsivedimas garantuotų kainų stabilumą Lietuvai, o ekonomikos stabilumas išreikštas per kainų pastovumą paskatintų užsienio partnerius pasitikėti ja. Tačiau jokios kainų stabilumo garantijos n(eb)ėra. Tai puikiai iliustruoja tas faktas, kad Europos centrinis bankas per 2012-uosius į pasaulio ekonomiką įpumpavo per trilijoną naujai išspausdintų eurų, nepadengtų realiomis prekėmis, kas reiškia, kad ilgalaikiame laikotarpyje vienos prekės kaina eurais bus didesnė (nes eurų padidėjimas bus didenis nei realių ES pagamintų prekių padidėjimas).

Tiesa, čia verta paminėti, kad taip buvo elgiamasi išlaikyti pagrindinių probleminių šalių – Graikijos ir Ispanijos – finansų sektorių likvidumą, t. y., gebėjimą vykdyti finansinius įsipareigojimus, todėl šis ECB žingsnis buvo būtinas. Nepaisant to, „pinigų prispausdinimas“ vidutiniame ir ilgalaikiame laikotarpyje tampa dar vienu infliaciją skatinančiu veiksniu, o su kainų stabilumu tai nesuderinama.

Vienas svarbiausių pasisakyti už eurą skatinančių padarinių yra investicijų į Lietuvą pritraukimas vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. Pritrauktos investicijos padėtų augti ekonomikai ir  bendram šalies gerbūviui, padėtų sumažinti nedarbą ir likviduoti tam tikras socialines problemas, susijusias su ekonomine šalies situacija.

Vis tik, užsienio investicijos nėra viskas vien tik neabejotinai gerai. Nors trumpuoju laikotarpiu jos prisideda prie ekonominio augimo, tačiau ilgainiui reikia nepamiršti, kad pernelyg didelė priklausomybė nuo investicijų reiškia, kad gautas pelnas už šalyje pagamintą pridėtinę vertę didele dalimi palieka šalį ir keliauja svetur. Taip skatinamas priklausomybės nuo užsienio kapitalo gilėjimas, nes darosi sunkiau sukaupti nacionalinį kapitalą, kurį būtų galima investuoti į šalies ekonomiką. Dabartinės turtingosios šalys ilgainiui tokiomis tapo todėl, kad joms kaip tik pavyko sukaupti didelį nacionalinį kapitalą, kurį galėjo investuoti ne vien į nacionalinę ekonomiką, bet ir kitur, taip gaunant pelną už kitoje šalyje sukurtą pridėtinę vertę.

Užsienio investicijos taip pat prisideda ir prie nedarbo mažinimo. Čia vis tik reikia nepamiršti, kad nedarbo mažėjimas taip pat turi savo ribas. Taip, jis yra pageidautinas kuomet nedarbo lygis svyruoja apie 13% kaip yra dabar, tačiau kuomet jis sumažėja iki natūralaus nedarbo lygio – kokį Lietuva buvo pasiekusi 2004-2005 m. – tolimesnis nedarbo lygio mažėjimas tiesiogiai koreliuojasi su ekonominiu perkaitimu, nepamatuotais lūkesčiais, ekonominių burbulų susidarymu, didele infliacija ir, netgi, dėl didelės infliacijos mažėjančiu konkurencingumu (kuomet šalyje yra didelė infliacija, prekių savikaina tampa brangesnė ir jos dėl to tampa mažiau konkurencingos). Tai ypač aktualu turint omenyje, kad užsienio investicijos turi tendenciją atvykti į šalį esant geraisiais laikais ir pačiu sunkiausiu laikotarpiu ją palikti dėl pelningumo sumažėjimo. Taip gaunamas dalinis prociklinės ekonominės politikos efektas, kuomet geraisiais laikais ekonomika yra dar labiau skatinama, o blogaisiais laikais – stabdoma.

Tiesa, nuosaikus užsienio investicijų augimas neabejotinai yra pageidautinas, nes padeda vystytis ekonomikai ne vien finansine ar gamybos prasme, bet taip pat ir per technologijų dalijimąsi. O Lietuva pagal užsienio investicijas dar ir atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Pagrindinė problema yra ne užsienio investicijos apskritai, bet nekontroliuojamas užsienio investicijų augimas, per kurį kontroliuoti nacionalinę ekonomiką siekiant nacionalinių tikslų (tokių kaip ekonomikos stabdymas esant perkaitimui ir panašiai) tampa nelengva ir prie kurio išvengimo prisidėti padėtų ir nacionalinės valiutos išsaugojimas.

Dar keletas priežasčių

Čia dar būtų galima rasti ir kitų priežasčių, dėl kurių euras Lietuvai būtų nepageidautinas. Pavyzdžiui, Lietuvai, įstojus į eurozoną, tektų išlaikyti turtingesnes Europos šalis, tokias kaip Graikija, Italija ar Ispanija – Lietuva turėtų prisidėti prie Europos finansinio stabilumo fondo. Estija, prie eurozonos prisijungusi 2011 m., iš savo biudžeto atseikėjo apie 2 milijardus eurų (apie 6.9 milijardus litų). Turint omenyje, kad Estijos ekonomika yra maždaug 2.3 kartus mažesnė nei Lietuvos, tai reikštų, kad Lietuvai, tikėtina, esant reikalui reikėtų iš savo biudžeto atseikėti apie 15.9 milijardus litų, kas yra maždaug šeštadalis viso metinio bendrojo Lietuvos produkto... ir tai būtų skirta tam, kad paremti turtingesnes (!!) Europos Sąjungos šalis... paremti už tai, kad, pavyzdžiui, Graikija daugiau nei dekadą iki krizės pradžios „pagražindavo“ savo einamąją sąskaitą, nuslepiant dalį skolos...

Taip pat galima būtų paminėti litą kaip šalies nacionalinį simbolį, kaip Lietuvos išsivadavimo ir iš Rusijos imperijos, ir iš SSRS simbolį, kaip Lietuvos Nepriklausomybės simbolį. Čia kalba jau eina ne apie ekonominę naudą, kuri gyvenime toli gražu nėra viskas, bet greičiau apie neapčiuopiamą naudą, apie tai, kad ne viskas gali būti ir turi būti skaičiuojama vien pinigais.

Apibendrinant

Reikia pripažinti, kad Lietuva realiai jau dabar turi eurą. Lito pririšimas prie euro (ką reikia panaikinti) efektyviai atima monetarinės ekonominės politikos priemones, apsunkina vyriausybės galimybes vykdyti anticiklinę ekonominę politiką bei litą daro iš esmės nereikšmingu. Įsivedus eurą prie dabar turimų visų neigiamų savybių gausime ir tas savybes, kurios neteisingai laikomos vienareikšmiškai teigiamomis: padidėjęs pasitikėjimas Lietuvos ekonomika, padidėjusios investicijos ir dar labiau sumažėjusios palūkanų normos su padidėjusiu vartojimu skolon. Apibendrinant, tampa aišku, kad euras Lietuvai nei yra kažkoks išsigelbėjimas, nei klestėjimo būtinybė ar garantas. Jis tampa papildoma našta ekonominiam reguliavimui ir tinkamos ekonominės politikos vykdymui. Euras Lietuvai nereikalingas. Tik, deja, privalomas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (331)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.