Nuomonė. Lenkiški rašmenys pase ir dvikalbiai gatvių pavadinimai - ne problema

 (66)
Prisimenu, bene prieš dvidešimtį metų mano vienas bičiulis smarkiai įspyrė jį aplojusiam dekoratyviniam pudeliukui. Kai jis cypdamas nubėgo atgal į savo kiemą, paklausiau jo: „O ką būtum daręs, jei tai būtų išbėgęs koks nors buldogas?“. Į tai mano tuometinis bičiulis nedvejodamas atsakė: „Būčiau ramiai sustojęs, jis mane apuostytų ir nubėgtų savo keliais“…Jokiu būdu nenoriu sulyginti žmonių su šunimis, tačiau ši analogija, man atrodo labai įsidėmėtina. Nes gyvenime – pačiuose įvairiausiose santykiuose mes elgiamės gana standartiškai.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kai turime reikalą su sau lygiu ar gerokai stipresniu – reaguojame vienaip, kai su akivaizdžiai mažesniu ir silpnesniu – jau kitaip. Visi mes esame tik tam tikra gamtos dalis, todėl iš jos nuolatos ir turime mokytis. Šiuo atveju reikalą turime su kur kas stipresniais kaimynais, todėl turėtume būti santūresni, neprovokuoti jų, idant nesulauktume stipraus smūgio į dantis.

Daugelis mūsų smerkiame dvigubus standartus politikoje ir bei kitose gyvenimo srityse, bet savo asmeniniame gyvenime ne tik, kad tokio reiškinio nebesmerkiame, bet ir patys jį neretai praktikuojame. Sakysite ne? Na, pažiūrėkime…

Prieš keletą metų per Lietuvą nuvilnijo pasipiktinimo banga, nes kažkuris pilietis nušovė jam įkyrėjusį gandrą. Oi, kaip mes piktinomės, gandras gi vos ne Lietuvos simbolis, kaip taip galima!? Tas pats būtų ir su gulbėmis, tuo tarpu kai medžiotojai šaudo antis ir žąsis, viskas normalu, jokios reakcijos. Bet gi pažvelkime iš šalies…Ar šių paukščių ne vienoda prigimtinė teisė gyventi?

Prieš keletą mėnesių žiniasklaida pateikė naują žinią – Kinijoje kažkas valgo šunis! Ir vėl „ojojoi“, koks pasipiktinimas. Kaip gi galima žmogaus draugą valgyti? O va kiaulę jau kitas reikalas, galima. Nes jau nebeatsimename tų senų laikų, kada žmonės po gatves vedžiodavosi prijaukintus paršiukus…Žiurkės. Ar kas nors abejoja, kad jas reikia naikinti visomis įmanomomis priemonėmis?

Ne, neabejoja, nes jos daro žalą žmonėms. Bet kai į mano kiemą ateina valkataujančios katės ir apdergia pavėsinėje stovinčią sofkutę, kiti mano, kad tai situacija „force majeure“ ir nieko daryti nereikia. Kai kartą visuomenės pažinimo smalsumo pagautas internete parašiau paklausimą – gal kas patars kaip atsikratyti šiomis kenkėjomis, kilo banga: katė tai gi savas sutvėrimas, jos nei iš tolo negalima lyginti su graužikais. Anuos naikinti galima, o kačių – ne.

Kodėl rašau apie dvigubus standartus? Ogi todėl, kad turime būti protingi ir suvokti, kad dvigubi standartai praktikuojami ne tik Lietuvoje, o visame pasaulyje. Nors oficialiai teigiama priešingai. Dvigubus standartus tylomis pripažįsta visi ar bent jau didžioji dauguma žmonių. Jie tylomis pripažįstami ir tarptautinėje politikoje. Kai rusai įžengė į Gruziją, pasaulis realiai tylėjo. Visuotinai žinoma, kad Kaliningrado sritis jau prieš bene 20 metų turėjo būti atjungta nuo Rusijos, nes toks tarptautinis susitarimas buvo pasirašytas dar po antrojo pasaulinio karo. Bet gi tyla… Na, gal tiksliau sakyti būtų – kartais ką nors kas nors pabamba. Bet tik tiek, nes rusai dideli, su jais reikia skaitytis…O gruzai mažiukai.

Bet gi mielieji, o ar mes ne mažiukai? Ko blogo, dar mažesni. Tad pasaulis, bet kokioj konfliktinėj situacijoj taip pat tik pabambėtų, jei dalį Lietuvos užimtų mūsų didieji kaimynai. Negi Jums įdomu įsitikinti kiek ilgai tas pasaulis bambėtų? Na, gal penkmetį ar ilgėlesnį laiką…Gal gerokai ilgiau, maždaug tiek kiek Lietuva neturėjo nepriklausomybės… Bet gi bambėjimas nėra jokia reali pagalba. Ar mums reikia tokios situacijos? Ar mums atsibodo taika? Ar norime savo vaikų ir brolių kraujo praliejimo?

Pažvelkime į šiandieninę situaciją kitu kampu. Ko gi tikrai nori Lietuvos lenkai? Dauguma jų nori kalbėti savo kalba – lenkų kalba. Nori didžiuotis tuo, kad jie lenkai. Na, ir tegul didžiuojasi, mes gi irgi, net būdami mažiukais, tuo didžiuojamės. Ir didžiuojamės ne tik tais, kurie kažką gero ir svarbaus padaro mūsų žemėje. Lygiai taip mes šloviname ir lietuvius, kurie gal nei nestovėję ant savo Tėvynės žemės. Arba joje yra tik svečiavęsi, o gimę arba jau daugelį metų gyvena – kitur. Toli gražu ne visus lietuvius žinau, bet tokių tarpe galėčiau paminėti Bendoraičio, Šulco, Galdikas ar Mockaus pavardes.

Tuo tarpu kaip nuoširdžiai mes smerkiame spaudos draudimą carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu. Tai kas gi čia? Ar ne tie patys dvigubi standartai? Kai kurie iš mūsiškių ima tvirtinti, kad tai visai ne lenkai, o gudai ar dar kažkas panašaus. Gal dalinai taip ir yra, bet jei jau jie save laiko lenkais, ne mūsų reikalas įrodinėti, kad jie yra lietuviai. Ir ko gi piktintis, kad jie nori pase turėti raidę W? Kai kuriose laiškų forumuose jau ne kartą esu minėjęs, kad nepritarčiau, jei pasuose nebūtų parašyta lietuviškai, bet dviem kalbomis…

Manau, kad be ginčo pertvarkykime pasų taisykles, pirmame puslapyje įrašydami lenko pavardę lietuviškai, o antrame – lenkiškai. Tikrai nei vienas iš mūsų dėl to neišsižadėsime lietuvybės. Nes mes esame lietuviai, o jie – ne. Todėl kam save apgaudinėti? Gi jei rytoj, paėmęs bendrapiliečio pasą aš antrame puslapyje pamatysiu jo pavardę lenkiškomis raidėmis, aš tik laimėsiu. Aš sužinosiu, kad bendrauju ne su lietuviu, o su lenku. Tad kam bandyti apgauti save ir nežinoti su kuo iš tikro turi reikalą?

O dėl tų gatvių pavadinimų…TSRS laikais, vos ne 50 metų gatvių pavadinimai Lietuvoje buvo surašyti dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai. Ar nutautėjome? Ar pradėjome ignoruoti savo gimtąją kalbą? Ne, kuo buvome, tuo ir išlikome. Blogai, kad nei per 50 okupacijos, nei per 20 su viršum Nepriklausomybės metų mes nesugebėjome tapti draugais su Lietuvos lenkais. Tad gal dabar pradėkime taisyti šią klaidą? Gi nėra lenkai jokia antžmogių tauta, tai normalūs žmonės. Be abejo, tarpe jų yra ir blogų, tą pamatėme ir per pernykščias sporto varžybas Kaune. Tačiau ar dėl to turėtume nuvertinti visus lenkus? (be to, šios varžybos gi akivaizdžiai parodė, kad mes net nuo sirgalių deramai nesugebame apsiginti, sugebėkime viską vertinti taip, kaip tai yra...). (...)

Baigdamas noriu apibendrinti savo nuomonę. Turime leisti antrąja kalba (antroje vietoje) užsirašyti tuos gatvių pavadinimus ant pastatų ir antruose pasų lapeliuose, nes tai nėra joks lietuvių sumenkinimas. Tačiau turime būti atidūs dėl teritorinės priklausomybės, jei tokią imtų reikšti kai kurie ekstremistinių nuostatų lenkai. Turime deramai vertinti taikių sprendimų svarbą ir siekti būti patraukliais ne tik sau, bet ir į mus žvelgiantiems iš šalies. Mes negalime apie menamas problemas kalbėti kaip apie esančias. Privalome išlikti solidūs ir malonūs, kad būtume vertinami kaip ta gražuolė gulbė, o ne medžiojamos žąsys.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tekstas buvo parengtas kaip reakciją į Vytauto Radžvilo vardu autoriui atsiųstą laišką, publikuotą autoriaus tinklaraštyje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dešimtokas: atsiprašau, kad per mane norima ilginti mokslo metus (74)

Esu paprastas dešimtokas-gimnazistas. Iš 30 mokinių klasėje mano visų dalykų bendras vidurkis mane pastato į 21 vietą, ir aš šiais mokslo metais esu praleidęs daugiau nei 150 pamokų. Po švietimo ir mokslo ministrės pasisakymų, kodėl esą norima ilginti mokslo metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai – dėl tokių kaip aš. Dėl to apgailestauju.

Ieškau darbo – darbdavių elgesys parodė, kad jiems esu nereikalinga (158)

Labai sugraudino publikuota Žanetos istorija – net norėjau paprašyti jos kontaktų ir kažkaip pagelbėti. Šiuo metu esu bedarbė (turiu kuo užsiimti – yra marios knygų, kurių anksčiau negalėjau perskaityti, tai laiko neužtekdavo,tai buitiniai darbai), remontuoju viską pati, nes tik dabar man pradėjo mokėti bedarbio pašalpą, reikia kaip Žanetai taupyti kiekvieną eurą.

Gyvenu Vilniuje ir uždirbu tiek, kad kiti gali pavydėti: štai jums planas, kaip to pasiekti (227)

DELFI publikuotos 25-erių metų jaunuolio mintys apie jo uždirbamą atlyginimą paskatino pasidalinti savo patirtimi DELFI diskusijų skiltyje ir kitus panašaus amžiaus skaitytojus. Skelbiame vieno iš jų nuomonę, kuri galėtų suteikti paskatos dabartiniams moksleiviams, kaip siekti gerai apmokamo ir patinkančio darbo. Išsakytos mintys susilaukė didelio kitų skaitytojų palaikymo.

Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos (191)

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.

Merginą butas nuomai iškart sužavėjo – tik vėliau sužinojo gėdingą „šeimininkės“ planą (123)

Esu studentė, kartu su draugu praėjusios vasaros rugpjūčio mėnesį pradėjome ieškoti vieno kambario buto nuomai. Kadangi tuo metu, sužinoję kur įstojo, į miestą atvyksta daug naujų studentų, jie pradeda ieškoti buto, rasti namus nuomai vasaros pabaigoje nėra lengva. Daugelis butų greit išnuomojami, kainos gana didelės, o visi bendrabučiai – užimti, tad bet koks naujas skelbimas iškart sudomina. Taip greit mažėjant butų pasirinkimui, atsirado vienas naujas skelbimas, kuris iškart patraukė akį.