Lenkiški rašmenys lietuviškuose dokumentuose
Vis nerimstanti lenkų trautinė mažuma (o gal visai ne jie?) nuolat kelia problemą dėl to, kad Lietuvoje nesudaroma galimybė savo vardo ir pavardės rašyti jų gimtąja kalba. Atrodytų reikalavimas išties teisingas, nes kiekvienas nusipelnėme savo pavardę rašyti taip, kaip ji išties rašosi, tačiau kas už to slypi?
Lietuva šią problemą siūlė spręsti leidimu savo tautiniais rašmenimis asmens duomenis lietuviškuose tapatybės dokumentuose rašyti ne pagrindiniame lape, tačiau to neužteko. Dabar manau, kad to priežastis yra tai, kad pasiekus susitarimą problemos neliktų, o tai jau nėra naudinga keliems mažumos politikams, siekiantiems ant šios ir panašių problemų sprendimo inicijavimo „nujoti“ valdžion.
Labai norėčiau pasvarstyti, kiek logiškas toks lenkų mažumos reikalavimas, o drauge ir užduoti klausimą Lietuvos lenkams - ar Lietuvos valdininkas privalo mokėti visas tautinių mažumų kalbas, jomis kalbėti, skaityti ir rašyti? Ar ne tam skirta valstybinė kalba? Ar tikrai kiekvienas kitos tautybės Lietuvos pilietis nori susidurti su nepatogumais, kai jų pavardės nei ištarti, nei perskaityti, nei teisingai parašyti neįstengs absoliuti dauguma viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojų: savivaldybės tarnautojų, gydymo įstaigų darbuotojų, darbdavių?
Ar tikrai lenkų tautybės Lietuvos piliečiai to siekia, ar tai yra tik neišsprendžiama problema, kuri nuolat keliama santykiams tarp dviejų šalių paaštrinti ir to sąskaita eiti į valdžią tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, apsiskelbus pasaulio lenkų gynėjais?
Mažas pastebėjimas: Europos krepšinio čempionate tiek lietuviai, tiek serbai savo pavardes rašė jų kalba, o kaip ant marškinėlių parašytos lenkų pavardės?
Gatvių pavadinimai tautinių mažumų kalba
Šiuo klausimu aš turiu tvirtą savo nuomonę, kuri nesutampa nei su galiojančiu įstatymu, nei su lenkų mažumos pozicija. Aš tikrai neturiu nieko prieš – lai tankiai mažumų gyvenamose vietovėse atsiranda (o tiksliau neišnyksta) antroji, papildoma lentelė tos mažumos kalba, tik labai prašau, neiškraipykite ir nesulenkinkite gražių vietovių ir gatvių pavadinimų! Nereikia jų versti į lenkų ar rusų kalbą – tiesiog užrašykite juos savo rašmenimis, kad galėtumėte perskaityti, juk asmens dokumentuose ar oficialioje korespondencijoje mes neverčiame jūsų pavardžių į lietuvių kalbą, o tiesiog užrašome ją lietuviškomis raidėmis.
Triukšmas dėl naujojo Švietimo įstatymo
Statistikos departamento interneto svetainėje pateikiami duomenys apie Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį. 2011 metų duomenimis, didžiausią tautinę mažumą Lietuvoje sudarė lenkai – 6,6 proc. (212,8 tūkst. gyventojų), tačiau nuo jų nelabai atsilieka ir rusų tautybės gyventojai, jų Lietuvoje gyvena 174,9 tūkstančio, t.y. 5,4 proc. visų Lietuvos gyventojų.
Kyla natūralus klausimas, kodėl antra pagal dydį Lietuvos tautinė mažuma nesijaučia diskriminuojama? Juk tas pats įstatymas tiek Lietuvos lenkus, tiek rusus įpareigojo daugiau mokytis valstybine šalies kalba, o lietuvių kalbos egzaminą laikyti tokį pat, kokį laiko kiekvienas lietuvis abiturientas. O dar prisiminus, kad Lenkijoje jau eilę metų galiojantis Tautinių mažumų švietimo įstatymas yra beveik toks pats, koks tapo lietuviškasis, po šiemet įsigaliojusių nuostatų, ar tai nereiškia, kad Lenkija jau eilę metų dikriminuoja lietuvių ir kitas tautines mažumas savo šalyje? Ar tikrai tas įstatymas yra toks blogas? Nuoširdžiai tuo netikiu.
Egzaminai man jau seniai praeityje, visgi, manau, kad yra suprantamas bet kurios tautinės mažumos atstovų vyresnių klasių mokinių pasimetimas dėl to, kad įstatymas įsigaliojo be pereinamojo laikotarpio, tačiau drauge negalima nepastebėti ir tokio, platesnio lietuvių kalbos mokymo naudos – didesnės perspektyvos gauti gerai apmokamą ir išsilavinimą atitinkantį darbą Lietuvoje.
Mano nuomone, absurdiška yra tai, kad asmuo, norintis gauti Lietuvos pilietybę laiko lietuvių kalbos egzaminą, o štai šalies viduje gyvenantys piliečiai šios kalbos dorai nemoka. Jau nekalbu apie nuolat išlendančius skandalus dėl to, kad viešajame sektoriuje dirbantys kitataučiai nesusikalba su interesantais valstybine kalba.
Tais laikais, kai buvau mokinė, istorija buvo vienas iš mano mėgstamiausių dalykų, todėl Editos Maksimovič kreipimesi į Švietimo ministrą Gintarą Steponavičių mane tikrai papiktino kai kurios jos išsakytos mintys, o absurdiškiausia: „Lietuviškų istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar...“
Kas skleidžia tokį melą? Aš suprantu, kad kiekvienos šalies istorikai, rašydami galėjo matyti tam tikrus istorinius įvykius per savo pažiūrų prizmę ir negalima atmesti subjektyvumo, tačiau, kad taip! Su elementaria logika pykstasi šis teiginys, nes laikantis šalies ir ES įstatymų bei kitų teisės aktų, tautinės mažumos negali būti žeminamos, negali būti kurstoma neapykanta mažumų atstovams, juo labiau mokyklose vadovėlių pagalba...
Pabaigai
Žinot, aš tikrai nemanau, kad eilinis Rudaminos, Rukainių ar bet kurio kito miestelio Vilniaus ar Šalčininkų rajone gyventojas yra priešiškai nusiteikęs lietuvių atžvilgiu, ar atvirkščiai – visi lietuviai priešiški lenkams. Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių problema yra vos kelių žmonių problema – vos kelių politinių vienetų, esančių tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Nuolat bandant įteigti, kad lenkai Lietuvoje yra skriaudžiami, darant tai ne tik šalies viduje, bet ir didesniu, tarptautiniu mastu, galiausiai galima įteigti tai kiekvienam Lietuvos lenkui, o tuo pačiu ir pažadinti lietuvių ir lenkų tautų abipusę neapykantą, kurstančią nacionalistinius išpuolius abiejose šalyse.
Ir kuo didesnis konfliktas kyla, tuo mažesnė tikimybė, kad dvi šalys pradės problemas spręsti derybų būdu. Dabar atrodo, kad būtent to ir norima – niekada nepasiekti jokio sprendimo, kad netektų sukti galvos kuriant naujas problemas, apie kurias garsiai pradės kalbėti prieš kitus rinkimus.
Raginu visus, nesvarbu, kokios tautybės bebūtų, prisiminti savo pilietybę ir netikėti vadinamaisiais „politikais“, kurie keldami sumaištį tarp tautų, tenkina tik savo ambicijas – nei lenkai, nei rusai, nei baltarusiai, nei totoriai ar romai – nė viena tautinė mažuma jiems nerūpi. Tautinės mažumos su savo skauduliais, rūpesčiais jiems tėra tik priemonė patekti į valdžią – nesvarbu, vietinę ar Seimą.
Ir tai nesunku pamatyti – ar bent vienas per eilę metų po tautinių mažumų partijos vardu į valdžią patekęs asmuo padarė ką nors daugiau nei tik kalbos? Apie jų darbus mažumų labui liudija jau vien tas faktas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur savivaldos rinkimus eilę metų laimi mažumų atstovai, žemės grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas lėčiausiai. Tikras politikas partiją renkasi ne pagal tautybę, o pagal pažiūras.
Šių nešvarių žaidimų rezultatas – smarkiai sukiršintos dvi kaimyninės ir ilgą bendros istorijos ruožą turinčios tautos. Ar tikrai kelios vietos Seime turi kainuoti tiek daug?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!