Nuomonė. Kodėl prof. Alvydui Jokubaičiui lietuvių tauta yra „šalutinis produktas“?

 (31)
Kodėl politikos filosofas (bent taip save prisistato) prof. Alvydas Jokūbaitis leidžia sau filosofuoti ir jaukti Lietuvos istorinius dalykus ir dar savo tautą vadinti „šalutiniu produktu“?
© DELFI

Be viso to ką tuoj pasakysiu, man labai įdomu, kodėl p. A. Jokūbaitis teigdamas jog „1850-1875 metais M. Valančiaus valdyta Žemaičių vyskupija yra politinis Lietuvos istorijos reiškinys“ taip puikiai atkartoja tuometinės Rusijos caro valdžios nepasitikėjimą Motiejumi Valančiumi, kai numalšinus 1863 m. sukilimą, buvo uždraustas ir blaivybės propagavimas, nes jame įžiūrėta politinė akcija. Bet gal skaitytojai už mane geriau žinos atsakymą.

1850 m., tapęs vyskupu, M. Valančius vizituodamas bažnyčias, reikalaudavo žinių apie švietimą. Siekė, kad klebonas skirtų mokyklai kambarį, inventoriaus, išlaikytų mokytoją. Kaip rašė Vytautas J. Bagdanavičius straipsnyje „Svarbiausieji spaudos draudimo tarpsniai“: „Jis tikėjo lietuviškosios kultūros galimybe. Lietuvos kaimo žmogus jam pasirodė vertingas asmuo savo kultūrai kurti. Vysk. M. Valančius, vesdamas lietuvių tautą šiuo siauru ir pavojingu dviejų kultūrų praėjimu, sudarė reikiamą prietiltį naujai lietuviškai kultūrai. (...) Apsaugoti katalikybę buvo visos jo kaip vyskupo veiklos tikslas. Katalikišką veiklą M. Valančius suprato nepasyviai. Ji jam nebuvo vien defensyvinė veikla, t. y. saugojimas savųjų nuo kokių nepageidaujamų įtakų. Katalikiška veikla jam buvo kažkas daugiau, būtent: savųjų nukreipimas į tokį gyvenimo būdą, kuris būtų vertas jų dvasios ir visos jų prigimties.“

Filosofinės Valančiaus pažiūros yra vientisos ir aiškios, grindžiamos teistine pasaulio samprata. Istoriniuose pasakojimuose Valančius gėrisi stabmeldžiais lietuviais ir smerkia vokiečių riterius, kalaviju įtvirtinančius krikščionybę. Svarbiausią kūrinį „Palangos Juzę“ jis rašė kaip lietuvių liaudies dvasinio ir iš dalies materialinio gyvenimo dokumentą, savotišką etnografinį metraštį. Jam rūpėjo ne apskritai žmonės kosmopolitai, bet tikrieji žemaičiai, lietuviai. Visą tautą vedė sutarimo keliu į dvasinę ir materialinę pažangą. Paprastai sakoma: Valančius sukūrė Lietuvoje liaudies mokyklą ir išmokė žmones skaityti, negerti degtinės.

Tai kodėl dabar p. A. Jokūbaičiui vėl kyla nenumaldomas noras suvesti viską į tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su savo istorija ir su ten gyvenusiais lietuviais jau nėra mūsų, t.y. mes nesame jos tęsinys? Juk tą patį sako ir Baltarusijos istorikai, kurie dabar begėdiškai savinasi Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir senąją Lietuvos valstybę bei dar save pavadina „tikraisiais lietuviais“, o mus vadina „žmoitais“ ir „samogitais“, kurie atsiradome susimaišius rusų ir vietinių baltų kraujui. Be to, kaip p. A. Jokūbaičio „filosofinė“ (specialiai kabutėse, nes man taip neatrodo) mintis nusirita iki M. Valančiaus, kaip „savanaudžio garbėtroškos“, kuris užbaigė LDK epochą ir to pasekoje netyčia atsiradome mes – dabartiniai lietuviai.

P. A. Jokūbaiti, manyčiau šioje vietoje politikos filosofui jau turėtų būti gėda... Lietuvos visuomenei skleisti tokias mintis, mano manymu, jau ne tik kad nepadoru, tai jau amoralu ir visiškai nepadoru. Jei tokia logika vadovautumėmės kaip čia bandote tai daryti jūs, tai šiuolaikinė Prancūzija atsirado irgi tik po revoliucijos XVIII a. pabaigoje. O tai kas tada ta Prancūzija buvo iki to? Taip išeitų, kad ir dabartiniai prancūzai nėra iki tol buvusios valstybės tęsinys. Pabandykite Jūs, tai pasakyti ir šiuolaikiniams prancūzams, pažiūrėsiu tada kiek ilgai jie iš jūsų juoksis ir kaip toli būsite pasiųstas pasivaikščioti.

Mes gi suprantame, kad prancūzai buvo prancūzai ir yra prancūzai, lietuviai kaip buvo lietuviais taip jais ir liko. Anksčiau visi mes buvome kitokie negu dabar, nes vyksta visuomenės raida. Gal šito ir nesupranta iki galo p. A. Jokūbaitis, bet kaip sakoma, dar daug mums reikia sužinoti, kad sužinotume, jog žinome mažai.

Jeigu istorikas teigia kažką, jis privalo remtis istoriniais šaltiniais, filosofui gi, pasirodo, užtenka pasiimti siaurą istorinę liniją ir apie ją teršti savo filosofiniais apmąstymais ir nesiremiant jokiais šaltiniais. Ir to užtenka, kad būtum išgirstas kaip koks A. Paleckis su „savi šaudė į savus“.

Yra sakoma, kad filosofija gali lengvai sujaukti net ir matematiką, užduodama klausimą, o kodėl  2+2 yra 4? Lygiai taip pat ir A. Jokūbaitis nebūdamas istoriku, o pristatydamas politikos filosofu, bando jaukti istorinius dalykus.

„Norėčiau ir numiręs būti naudingas ir būsiu.“ – savo testamente yra parašęs vyskupas Motiejus Valančius. Esu tikras, kad ne tokią naudą jis įsivaizdavo, kurią „nušviečia“ p. A. Jokūbaitis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (908)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2696)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (411)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (267)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.