Nuomonė. Kodėl prof. Alvydui Jokubaičiui lietuvių tauta yra „šalutinis produktas“?

 (31)
Kodėl politikos filosofas (bent taip save prisistato) prof. Alvydas Jokūbaitis leidžia sau filosofuoti ir jaukti Lietuvos istorinius dalykus ir dar savo tautą vadinti „šalutiniu produktu“?
© DELFI

Be viso to ką tuoj pasakysiu, man labai įdomu, kodėl p. A. Jokūbaitis teigdamas jog „1850-1875 metais M. Valančiaus valdyta Žemaičių vyskupija yra politinis Lietuvos istorijos reiškinys“ taip puikiai atkartoja tuometinės Rusijos caro valdžios nepasitikėjimą Motiejumi Valančiumi, kai numalšinus 1863 m. sukilimą, buvo uždraustas ir blaivybės propagavimas, nes jame įžiūrėta politinė akcija. Bet gal skaitytojai už mane geriau žinos atsakymą.

1850 m., tapęs vyskupu, M. Valančius vizituodamas bažnyčias, reikalaudavo žinių apie švietimą. Siekė, kad klebonas skirtų mokyklai kambarį, inventoriaus, išlaikytų mokytoją. Kaip rašė Vytautas J. Bagdanavičius straipsnyje „Svarbiausieji spaudos draudimo tarpsniai“: „Jis tikėjo lietuviškosios kultūros galimybe. Lietuvos kaimo žmogus jam pasirodė vertingas asmuo savo kultūrai kurti. Vysk. M. Valančius, vesdamas lietuvių tautą šiuo siauru ir pavojingu dviejų kultūrų praėjimu, sudarė reikiamą prietiltį naujai lietuviškai kultūrai. (...) Apsaugoti katalikybę buvo visos jo kaip vyskupo veiklos tikslas. Katalikišką veiklą M. Valančius suprato nepasyviai. Ji jam nebuvo vien defensyvinė veikla, t. y. saugojimas savųjų nuo kokių nepageidaujamų įtakų. Katalikiška veikla jam buvo kažkas daugiau, būtent: savųjų nukreipimas į tokį gyvenimo būdą, kuris būtų vertas jų dvasios ir visos jų prigimties.“

Filosofinės Valančiaus pažiūros yra vientisos ir aiškios, grindžiamos teistine pasaulio samprata. Istoriniuose pasakojimuose Valančius gėrisi stabmeldžiais lietuviais ir smerkia vokiečių riterius, kalaviju įtvirtinančius krikščionybę. Svarbiausią kūrinį „Palangos Juzę“ jis rašė kaip lietuvių liaudies dvasinio ir iš dalies materialinio gyvenimo dokumentą, savotišką etnografinį metraštį. Jam rūpėjo ne apskritai žmonės kosmopolitai, bet tikrieji žemaičiai, lietuviai. Visą tautą vedė sutarimo keliu į dvasinę ir materialinę pažangą. Paprastai sakoma: Valančius sukūrė Lietuvoje liaudies mokyklą ir išmokė žmones skaityti, negerti degtinės.

Tai kodėl dabar p. A. Jokūbaičiui vėl kyla nenumaldomas noras suvesti viską į tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su savo istorija ir su ten gyvenusiais lietuviais jau nėra mūsų, t.y. mes nesame jos tęsinys? Juk tą patį sako ir Baltarusijos istorikai, kurie dabar begėdiškai savinasi Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir senąją Lietuvos valstybę bei dar save pavadina „tikraisiais lietuviais“, o mus vadina „žmoitais“ ir „samogitais“, kurie atsiradome susimaišius rusų ir vietinių baltų kraujui. Be to, kaip p. A. Jokūbaičio „filosofinė“ (specialiai kabutėse, nes man taip neatrodo) mintis nusirita iki M. Valančiaus, kaip „savanaudžio garbėtroškos“, kuris užbaigė LDK epochą ir to pasekoje netyčia atsiradome mes – dabartiniai lietuviai.

P. A. Jokūbaiti, manyčiau šioje vietoje politikos filosofui jau turėtų būti gėda... Lietuvos visuomenei skleisti tokias mintis, mano manymu, jau ne tik kad nepadoru, tai jau amoralu ir visiškai nepadoru. Jei tokia logika vadovautumėmės kaip čia bandote tai daryti jūs, tai šiuolaikinė Prancūzija atsirado irgi tik po revoliucijos XVIII a. pabaigoje. O tai kas tada ta Prancūzija buvo iki to? Taip išeitų, kad ir dabartiniai prancūzai nėra iki tol buvusios valstybės tęsinys. Pabandykite Jūs, tai pasakyti ir šiuolaikiniams prancūzams, pažiūrėsiu tada kiek ilgai jie iš jūsų juoksis ir kaip toli būsite pasiųstas pasivaikščioti.

Mes gi suprantame, kad prancūzai buvo prancūzai ir yra prancūzai, lietuviai kaip buvo lietuviais taip jais ir liko. Anksčiau visi mes buvome kitokie negu dabar, nes vyksta visuomenės raida. Gal šito ir nesupranta iki galo p. A. Jokūbaitis, bet kaip sakoma, dar daug mums reikia sužinoti, kad sužinotume, jog žinome mažai.

Jeigu istorikas teigia kažką, jis privalo remtis istoriniais šaltiniais, filosofui gi, pasirodo, užtenka pasiimti siaurą istorinę liniją ir apie ją teršti savo filosofiniais apmąstymais ir nesiremiant jokiais šaltiniais. Ir to užtenka, kad būtum išgirstas kaip koks A. Paleckis su „savi šaudė į savus“.

Yra sakoma, kad filosofija gali lengvai sujaukti net ir matematiką, užduodama klausimą, o kodėl  2+2 yra 4? Lygiai taip pat ir A. Jokūbaitis nebūdamas istoriku, o pristatydamas politikos filosofu, bando jaukti istorinius dalykus.

„Norėčiau ir numiręs būti naudingas ir būsiu.“ – savo testamente yra parašęs vyskupas Motiejus Valančius. Esu tikras, kad ne tokią naudą jis įsivaizdavo, kurią „nušviečia“ p. A. Jokūbaitis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (332)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.