Kad savižudybė nėra tik nusivylusių ir nesėkmingų žmonių pasirinkimas, tą žinau jau seniai. Prieš kelerius metus nusižudė geriausias vaikystės draugas, kuris visada buvo linksmas, jo šeima gyveno pasiturimai. Tokiomis akimirkomis norisi rasti logišką ir paprastą paaiškinimą – kažkas nepasisekė, dėl kažko bijojo ir t.t.
Bet ar galima rasti paaiškinimą tokiems įvykiams? Ar patys įvykiai neperžengia žmogaus suvokimo ribų? Ar jie nėra kažkas, kas mums iki šiol visiškai neaišku? Ir kodėl dažniausiai pasaulyje žudosi lietuviai? Nei mes neturtingiausi pasaulyje, nei dvasiškai silpniausi. Visais laikais buvom ujami, žudomi ir kitaip niekinami, tai kodėl dabar taip stipriai palūžtame?
Įprastas psichologinis aiškinimas yra elementarus: susideda daug problemų, taurė persipildo ir žmogus nusižudo. Dar kita kvazimokslinė versija: tai akimirkos silpnumas, dažniausiai atmieštas alkoholiu ar narkotikais.
Pagal tokią logiką, savižudybė yra atsitiktinumas – nes kas gi neturi problemų, kas išvengia krizių, duobių ir jų neskandina svaigalais?
Lietuvos atveju stebina tai, kad iš gyvenimo dažniausiai pasitraukia visai ne gyvenimo nuskriausti žmonės, o solidūs verslininkai, visų mylimi žmonės. Išimtį galbūt sudaro mokyklose patyčias kenčiantys vaikai, kurių ši šalis nesugeba apsaugoti.
Savižudybės geneologija sudėtinga: sudėtinga tokį tiek psichologiškai, tiek dvasiškai sunkų momentą priskirti „nuotaikos“ blyksnio kategorijai. O iš turimos bendros statistikos peršasi mintis, kad visa mūsų kultūra – pačia plačiausia prasme – ir socialiniai saitai slepia savyje gilią neviltį, kurios mažos dozės yra kiekvieno iš mūsų kraujyje.
Kad ir kaip įvairūs pseudomokslininkai nenorėtų pripažinti, bet savižudybė yra ne individo, o sociumo produktas. Gyvūnai, kaip žinia, nesižudo. Jų gyvybinių instinktų neužgožia jokia kančia.
Tik žmogus, gyvenantis kartu su kitais žmonėmis, griebiasi radikalaus gyvenimo nutraukimo scenarijaus. Todėl bandant suprasti šį reiškinį, būtina analizuoti pačią visuomenę ir tai, kodėl net sėkmingi žmonės nenori toliau būti sociumo dalimi. Kas čia yra ne taip? Kokios taisyklės, normos ar pareigos verčia žmones trauktis iš gyvenimo? Kokie suvaržymai neleidžia žmogui savęs išreikšti? Nes save išreiškiantis žmogus dažniausiai yra laimingas. Būtent tai yra svarbiausi klausimai, bandant suprasti šį kraupų reiškinį.
Žvelgiant istoriškai, mes esame dviejų visiškai skirtingų sistemų sandūroje: perėjome Sovietų Sąjungą ir atsidūrėme Europos Sąjungoje. Gaila, kad šis perėjimas vis dar nėra pakankamai išanalizuotas. Kaip keitėsi vertybės, žmonių bendravimas, kaip griuvo žmonių gyvenimo samprata ir reikėjo iš naujo ją atrasti.
Tai gali atrodyti kaip nereikšminga smulkmena, prisiminus, kiek daug gimusių ir užaugusių Sovietų Sąjungoje žmonių kuo puikiausiai prisitaikė prie naujos sistemos. Kaip jie puikiai tvarkosi ir nemato jokių problemų.
Sėkmingos istorijos visuomet pastebimos, nes jos yra išimtys. Daug daugiau žmonių neprisitaikė ir vis dar neranda savo vietos šiame pasaulyje. Daugeliu atvejų būtent dėl to Lietuvoje stiprėja nacionalizmas. Tai yra bandymas turėti aiškią tapatybę, nes tikrai nelabai aišku, kas mes esame: dauguma – gimę Sovietų Sąjungoje ir labai greitai perėję į Europos Sąjungą. Lietuva – be jokių sąjungų – tebuvo trumpas blyksnis. Per trumpas, kad būtų giliai įsirėžęs į mūsų sąmonę.
Bet problema ne vien tapatybė. Problema pats socialinio gyvenimo transformavimasis. Žmonių santykiai, kurie Sovietų Sąjungoje buvo labai aiškūs: jokios tiesos, viskas tik dėl to, kad reikia, žmonės laimingi, nes taip irgi reikia. Bet visa kita tiesiog nuostabu – taisyklės tokios aiškios, kad išklysti iš kelio beveik neįmanoma. Savižudžių buvo labai mažai.
Neseniai atlikdamas tiriamąjį darbą universitete labai nustebau, kai teko kalbinti žmones ir klausinėti jų apie sovietinę patirtį. Dauguma pasidžiaugė, kad nors negalėjai sakyti tiesos ir buvo griežta kontrolė, visa kita buvo puiku. Visi tikėjo šviesia sąjungos ateitimi, žmonėms nereikėjo galvoti, ką daryti, viskas buvo aišku, paprasta ir gražu. Pasak daugumos – dabar to labai trūksta. Žmonės daro, ką nori, o tai yra blogai.
Laisvė Lietuvai suteikė progą pradėti galvoti, kaip gyventi ir ką daryti su savo gyvenimu. O praėjus Didžiosios politikos euforijai, atsivėrė negailestinga kasdienė realybė – kiekvieno kova už save, savo interesus ir tik savo gyvenimą. Sentimentų nebeliko niekur – nei šeimose, nei darbuose. Akis už akį – dantis už dantį.
Žinoma, galima prašauti spėjant, kad tai nebuvo toks smagus perėjimas, koks jis vaizduojamas iš istorijos klastotojų pusės. Net tuomet, kai vyko pats laisvės atgavimo šurmulys, daugelis nesuprato, kas vyksta. Kai kurie nesupras niekada.
Galbūt sunku patikėti, bet aš džiaugiuosi, kad mano ankstyvoji vaikystė prabėgo Sovietų Sąjungoje, o ir vėliau vis dar buvo gyvenama su tomis pačiomis vertybėmis. Jos griuvo palengva.
Tuometinė pagarba žmogui ir tas iš suvaržymų dar neišlaisvintas bendravimas bent jau sukūrė nuoširdumo iliuziją. Dabar jos – nė kvapo. Kuo virto lietuviškos mokyklos? Kovos už būvį lauku. Netramdomu ir nereguliuojamu.
Bet tokiu pačiu kovos už būvį lauku virto ir suaugusiųjų pasaulis. Ir tik nereikia sakyti, kad taip yra visur. Nuvykite kad ir į netolimą užsienį – ir ten iškart pamatysite, kad žmonių santykiai visai kitokie. Ten daug daugiau pagarbos ir supratimo.
Kodėl Lietuvoje taip suvešėjo nepagarba ir nepakantumas kitam? Priežasčių galima išvardyti daug: pavojinga duoti visišką laisvę žmogui, kuris neturi elementarios elgesio kultūros, pavojinga išlaisvinti žmones, kurie niekada nebendravo vieni su kitais, o tik vaidino bendrame spektaklyje. Lietuva iki šiol neišmoko bendrauti. Intersubjektyvumas čia yra nesuprantama sąvoka, kaip ir bendruomeniškumas.
Tad kaip čia galėtų nebūti gausaus savižudžių skaičiaus? Juk būtent socializacija ir saviraiška yra svarbiausios laimingo gyvenimo sąlygos.
Ir tie neva laimingi, sėkmingi ir visko turintys žmonės tikriausiai net sunkiausią nevilties akimirką nepakeltų prieš save rankos, jei ši – mūsų visų – visuomenė jiems teiktų džiaugsmą ir leistų būti savimi.
Ir į klausimą – kodėl lietuviai žudosi? – galima atsakyti taip: nes mes jau nebesirūpiname vienas kitu. Nes net apie savižudybes nediskutuojama, tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų – lietuvių – problema.
Norėdami išgelbėti tuos, kuriems per sunkus šis gyvenimas, pirmiausia pradėkime apie tai kalbėti, diskutuoti. Pradėkime rodyti pagarbą kenčiantiems. Pradėkime MYLĖTI vieni kitus. Tik tai gali sustabdyti nežmonišką savižudybių skaičių.
Kuo daugiau bus kalbama apie problemas, tuo daugiau sprendimų joms spręsti atsiras. Bet kažkodėl nepradedama, tarsi iš tiesų vieni kitiems mes nerūpėtume.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Psichologinės pagalbos telefonai
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
|---|---|---|
| Vaikų linija www.vaikulinija.lt | 116111 | Kasdien11.00-21.00 |
| Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt | 8800 28888 | Visą parą |
| Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt | 8800 60700 | Visą parą |
| Pagalbos moterims linija | 8 800 66366 | I-V10.00-21.00 |
| Linija Doverija (pagalba teikiama rusų kalba) | 116 123 | I-V16.00-20.00 |
| Dingusių žmonių šeimų paramos centras | 8 800 26161 8 52773135 | I-V 8.00-16.00 |
| Panevėžio paguodos telefonas | 8 45 500965 | I-V20.00-8.00 |
| Vilniaus moterų namų krizių centras | 8 800 22008 | I-V9.00-17.00 |
| Vaiko raidos centras | 85 275 75 64 | Visą parą |
Psichologinė pagalba internetu
| Vaikų linija | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| Jaunimo linija | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://jppc.lt/draugas | Atsako per tris dienas |
| Vilties linija | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt | Atsako per tris dienas |
| Pagalbos moterims linija | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |