Duotas žodis
Pradėjęs savo straipsnių ciklą apie mūsų protus valdančius mitus aš pasirinkau grėsmę būti smarkiai kritikuojamas, nes puikiai suvokiau, kad pradėjau polemiką ne su skaičiais, BVP ar kitais ekonominiais rodikliais, o su emocijomis. Emocijomis, kurių mes negalime ir neturėtume atsisakyti, bet kurios neretai padaro didžiulę žalą mūsų valstybės gerovei. Vis dėlto klydau, nes daugelis skaitytojų mane palaikė. Būtent todėl jaučiu pareigą tesėti duotą žodį ir toliau tirti mūsų valstybės politinį pasaulį, kurį labai stipriai veikia politinė mitologija.
Praeitame straipsnyje aš aprašiau sąmokslo mitą, kurį Lietuvoje puikiai įkūnija įvairūs neva pedofilų, teisininkų klanai (tiesa, yra ekspertų, manančių, kad tai gali būti ta pati organizacija) ir interesų grupės. Kiekvienas, puikiai suvokiantis šių pragaištingų jėgų galią, gerai supranta, kad joms reikia priešpastatyti tvirtą ir stiprų gelbėtoją. Tokio gelbėtojo mes instinktyviai ieškome per kiekvienus rinkimus, kai susiformuoja nauja politinė jėga, kuri greitai iškyla ir dar greičiau subyra.
Praeitoje kadencijoje tokia partija buvo Arūno Valinsko vadovaujama „Tautos prisikėlimo partija“, šioje - „Drąsos kelias“- tik vienas Dievas težino, ko derėtų laukti iš ateities. Šis noras vėl ir vėl ieškoti gelbėtojo niekada nepraslysta pro populistų akis ir tampa puikia galimybe susirinkti protesto balsus.
Taigi metas jums pristatyti gelbėtojo mitą
Vargiai tikėtina, kad tarp visų didžiųjų politinių mitų - sąmokslo, gelbėtojo, Aukso amžiaus ir, žinoma, vienybės - atsirastų bent vienas, kuris savo paradoksalumu pranoktų gelbėtojo mitą. Šio mito išpažinėjai garsiausiai rėkia, kad mūsų tėvynėje nėra demokratijos, kartu nesąmoningai puoselėdami viltį išrauti ir tuos jos daigus, kurie jau po truputėlį pradeda įsišaknyti mūsų valstybėje.
Lietuvoje yra tūkstančiai, netgi šimtai tūkstančių žmonių, kuriems nepavyko prisiderinti prie naujų gyvenimo sąlygų. Vieniems tai lėmė asmeniniai gabumai, kitiems - sovietinio ugdymo įdiegtas mąstymo būdas, tretiesiems - supratimas, kad iš socialinių pašalpų gyventi ženkliai lengviau nei dirbant ir savo indėlį įnešant į tautos gerovę.
Paskutinieji vargu ar išties galėtų būti laikomi neprisitaikiusiais prie naujos visuomeninės formos, manau, kad jų prisitaikymas netgi labai geras. Toks geras, kad jiems skiriamų lėšų kartais užtenka nusipirkti naują butą, nepaisant to, kad tuo pačiu metu pensininkams neretai pritrūksta lėšų ir būtiniausiems vaistams. Kaip bebūtų, visiems šiems žmonėms neretai būdinga viena savybė. Jie beatodairiškai tiki mitais apie sukurtą sąmokslą.
Jų tikėjimas toks stiprus, kad neretai iškreipia netgi tas vietas, kuriose galima rasti tiesos. Prichvatizaciją šie žmonės priskiria Landsbergiui ir labai retai prisimena Brazauskienės viešbutį ar paprasčiausią faktą, kad iš prichvatizacijos turėjo daugiausia naudos tie, kurie užėmė aukštas pareigas sovietinėje sistemoje, pradedant kolūkių pirmininkais, kurių didelė dalis šiandien yra stambių ūkių vadovai, ir baigiant LKP nariais, kurie ir šiandien užima svarbią vietą politikoje.
Taigi, visi tikintieji, kad įvykdytas sąmokslas, jaučiasi nuskriausti ir silpni. Šie žmonės greitai randa gelbėtoją, tokį, kaip pasakytų Raoul Girardet, kuris būtų kuo arčiau mitinio paprasto žmogaus. Toks gelbėtojas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, ryžtingai trenkdavęs stalu į kumštį arba kumščiu į stalą ( priklausomai nuo to, kas labiau patiko), Rolandas Paksas, davęs Borisovui Lietuvos Respublikos pilietybę, arba Viktoras Uspaskichas, nusprendęs, kad užuot sumokėjus mokesčius juos verčiau palaikyti sau.
Nei Paksas, priglaudęs Borisovo milijoną, nei Uspaskichas (...), mano galva, visiškai nepadėjo nė vienam iš jų. Pastarasis, priešingai, savo rinkiminėje kompanijoje žadėjo solidžią algą ir kartu mokėjo vienus mažiausių atlyginimų savo darbuotojams. Tiems, kurie buvo dalis jo verslo imperijos.
Populistai nevykdė ir nevykdys savo pažadų. Galbūt todėl, kad nenorėjo, bet kartu ir todėl kad negalėjo. Nesakau, kad jiems buvo kliudoma ar kenkiama, sakau, kad jų pažadai, pavyzdžiui, Tvarkos ir teisingumo partijos programoje įrašytas pažadas nemokamai kiekvieną vasarą skraidinti senukus po svečias šalis niekaip nesuderinami nei su valstybės išgalėmis, nei su sveiku protu.
Žinoma, čia reikia pastebėti, kad įžvalgesni Darbo partijos nariai jau atrado naują, kur kas efektyvesnį būdą, kaip dumti žmonėms smegenims. Kam netesėti pažadų ir šitaip vėliau prarasti balsus, jeigu gali siūlyti totalią nesąmonę, kurią tikrai atmes koalicijos partneriai? LSDP lieka kalta, nes švarūs žmonės nubaudžia kaltuosius ir pagerbia tuos, kurie vykdė jų valią.
Šis metodas, kuris, manau, keletą kartų jau buvo išmėgintas, tikrai nusipelnė būti laikomas naujoviška cinizmo forma. Forma, kuri, mano galva, lyg virusas evoliucionuoja ir vis labiau apnuodija mūsų valstybę. Dar Alexis De Tocqueville savo knygoje „Apie demokratiją Amerikoje‘‘ pastebėjo, kad minia reikalauja iš politikų, kad šie sektų paskui jos aistras. Bet jeigu minia valdo politiką, o šis klusniai seka jai iš paskos, kaip galime tikėti, kad jis bus pajėgus apginti valstybės ir tautos gerovę?
Ar susidurdami su pavojumi mes renkamės silpnesnį už save, kad šis mus apgintų? Atsakymas - ne. Mes ieškome stipresnio ir tada jam patikime savo likimą. Čia ir glūdi dvi didžiosios mąstymo ydos. Vienu atveju tauta dažnai išsirenka nepajėgius apginti jos interesų, kitu ji atranda labai stiprias asmenybes. Asmenybes, su kuriomis ji pasirengusi susilieti į vieną politinį kūną.
Taip kadaise iškilo Adolfas Hitleris. Žmonėms jis buvo gelbėtojas, nebijojęs trenkti kumščiu į stalą, rėžti tiesą į akis. Šis diktatorius iškilo tada, kai siautė ekonominė krizė ir valstybei reikėjo ekonominės revoliucijos. Šiandien Europoje irgi siaučia krizė, galbūt mes jos nejuntame, gal Europos centrinio banko vykdoma politika bus efektyvi ir krizė nepasieks mūsų šalies, bet jei visos negandos vėlei sugrįš į Lietuvą, kartu su jomis gali sugrįžti ir pagunda prašyti griežtos, tvirtos rankos. Kad ir kieno ši ranka bebūtų, esu tikras, kad tikrai ne demokratijos. Neįgalus populizmas atveria kelią diktatūroms. Juk visi pastebėjome, kad karščiausiai tvirtą ranką remia tie, kurie balsuoja už populistines partijas.
Vietoje išvadų: kas išgelbės Lietuvą?
Aš neneigiu, kad Lietuvoje yra problemų ir kad jas reikia kuo greičiau spręsti, bet netikiu, kad tuos, kurie jas išspręs, galima rasti tarp populistinių jėgų. Jeigu populizmas minta nusivylimu, kam politikams spręsti įsisenėjusias problemas? Nepalyginamai geriau imituoti darbą. Šiandien tam padeda darbo grupės, rytoj - valstybinės įmonės ar dar kažkas.
Žodžiu, viskas, kas politikoje tėra būtini įrankiai, bet ne darbas. Daugelį problemų galime išspręsti mes patys kiekvieną dieną dirbdami mažus, bet svarbius darbus. Pernelyg dažnai užduodame klausimą, kas spręs problemas užuot paklausę, su kuo kartu jas išspręsime.
Vis dėlto vien mūsų pastangų tikrai neužteks, tad politikų pagalba būtina. Rinkdamiesi politikus privalome suprasti, kad mūsų pareiga sukurti tokį Seimą, kuris bus geresnis už tautą. Ten vieta tik sąžiningiausiems lietuviams, bet kad tai pasiektume, pagaliau turime pripažinti laisvą mandatą ne tik įstatymiškai, bet ir viešojoje erdvėje.
Garsus britų politikas ir filosofas Edmund Burke tikėjo, kad žmonės turi balsuoti už jį, o ne už aistras, kurias įkūnija populizmas. Tai kelias į moralią politiką, kuriuo, viliuosi, imsime žengti netolimoje ateityje. Lietuvą išgelbėsime mes patys. Netikiu revoliucija, bet tikiu evoliucija. Tikiu, kad su kiekvienu nauju ir doru žmogumi politikoje mūsų šalis žengs realios moralinės pažangos keliu ir tik būdama morali pasieks aukštą gerovės lygį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!