Nuomonė. Kaip Rusija olimpinę dvasią trypė...

 (102)
Pradėdamas nuo universaliomis tapusių ir visiems daugiau negu gerai žinomų Olimpinio judėjimo vertybių rizikuoju pasirodyti nuobodus. Nuobodus tiek, kiek nuobodus atrodo žmogus, besilaikantis senamadiškų tradicijų, gyvenantis įsikabinęs į daugiau nei šimtmečio senumo utopijas, nepasiduodantis visa apimančiai real politik, nesivaikantis fenomenų, nesekantis blogiausių naujienų ir kas liūdniausia - bandantis aplinkiniams prikišamai priminti, kad pasaulyje vis dar yra gražių ir siektinų dalykų.
© Reuters/Scanpix

Žodžiu, visiškai atitrūkęs nuo šiandieninio pasaulio ir nepaveiktas intensyvaus, bet tuo pačiu migdančio informacinių pranešimų srauto – tikras naivuolis arba atsiskyrėlis keistuolis. Pasirinkite jūsų supratimu mažesnę iš šių dviejų blogybių ir nusiteikite nuobodžiam tekstui nuobodžia kasdieniniame gyvenime sunkiai pritaikomų sutryptų vertybių tema.

Taigi, olimpinės vertybės - universalumas, tobulumo siekis, taika ir atvirumas. Kovodamas su savo konkurentais būk greitesnis, pranašumą įgyk aukštesnių moralinių vertybių dėka, rodyk jėgą ir tvirtumą, kovodamas su sunkumais ir negandomis. Laikykis šių vertybių ir dalyvaudamas sportinėse varžybose, ir jas organizuodamas.

Senovės Graikijoje buvo įprasta paskelbus Olimpines žaidines nutraukti visus karo veiksmus, sportininkų kovoms pašlovinti įsivyraudavo taika ir mūšiai atsinaujindavo tik joms pasibaigus. Deja, XIX a. pabaigoje atgaivinus olimpinį judėjimą, taiką užtikrinti sportinių žaidinių metu ne visada pavykdavo. Galbūt šiais laikais žmonėms tapo daug sunkiau susitarti, kas yra taika, atvirumas, tobulumo siekis?

XX a. pasaulinių karų metu apie mūšių nutraukimą prabilti niekam net į galvą neateidavo, žaidynės tiesiog neprasidėdavo, būdavo nukeliamos neribotam laikui. O 1936-ųjų Olimpiada Hitlerio valdomoje Vokietijoje vyko olimpinės dvasios visiškai neatitinkančioje aplinkoje ir žmonijos istorijoje išliko kaip melaginga propaganda ir organizatorių nacionaliniu pasipūtimu apipintas slogus renginys. Panašu, kad ateityje taip vertinsime ir ką tik pasibaigusias Sočio Žiemos Olimpines žaidynės. Kai susivoksime, kas įvyko.

Visų pirma, į akis krenta Rusijos valdžios ir asmeniškai tuometinio premjero, dabartinio prezidento V.Putino pasirinktos priemonės, siekiant laimėti teisę rengti Žiemos Olimpines žaidynes Sočyje. Privatūs susitikimai su Tarptautinio Olimpinio Komiteto (TOK) nariais, Austrijos (pagrindinės konkurentės dėl teisės rengti žaidynes) sporto kompleksų rangovų prisipažinimai, kad jie širdimi už Zalcburgo kandidatūrą, bet verslo interesų skatinami remia Sočį - labai toli nuo atvirumo ir skaidrumo siekiančios politikos standartų.

Gal todėl niekas iš turinčių sprendimo teisę nepasidomėjo ir nesuabejojo, kokioje žemėje Rusija siūlo surengti Olimpines žaidynes? Nepaklausė, ar Rusija, surengdama jas prieš 150 metų išžudytų čerkesų tautos tėvonijoje prisiims atsakomybę ir leisdami vietinių gyventojų palikuoniams pristatyti nors menką tautinės kultūros fragmentą, atkreips pasaulio dėmesį į šią liūdną istoriją? Iliuzijos!

Tikrovė visai kitokia – pompastiškas Rusijos istorijos pristatymas Olimpiados atidarymo vakarą labiau tiktų reklaminiam filmukui, pristatančiam netoli Sočio esančią Stalino vilą, kurioje dabar įrengtame viešbutyje bet kas gali už atitinkamą sumą pernakvoti. Tik verslas, jokios propagandos. Ir jokių šiurpulingų pagaugų, einančių per nugarą.

Nuomonė. Kaip Rusija olimpinę dvasią trypė...
© AFP/Scanpix

2007-aisiais su šampano šūviais, kurie nuaidi Rusijos miestų aikštėse TOK paskelbus 2014-ųjų Žiemos Olimpinių žaidinių sostinę, Sočyje prasideda „ekonomikos stebuklas“. Deja, visai kitoks, nei daugeliui gerai žinomas Vokietijos ekonomikos atsigavimas po II pasaulinio karo. Kitoks savo prigimtimi (...), kitoks ir savo rezultatu – įspūdinga suma, išeikvota pasirengimui žaidinėms, leidžia JAV prezidentui B.Obamai viešai pasišaipyti iš Rusijos. Nieko bent kiek artimo Olimpinių žaidinių idealams.

Taikiu sugyvenimu su kaimynais Rusija niekada negalėjo pasigirti. Nuolat puldinėdama aplinkines žemes šimtmečiais plėtė savo teritoriją ir naikino ištisas tautas, jų kultūras. Gal V.Putinas, gavęs teisę rengti Žiemos Olimpines žaidynes, pripažino olimpines taikaus sugyvenimo taisykles ir nutraukė šią ilgametę Rusijos nešlovingą tradiciją? Visiškai priešingai - Gruzija puolama per patį Pekino Olimpiados įkarštį! Gruzijos olimpinė delegacija svarsto galimybę pasitraukti iš žaidinių ir tik Gruzijos prezidento sprendimas juos sustabdo nuo šio žingsnio.

Ar teko girdėti, kad dėl savo šalies agresijos Olimpiados metu Rusijos Olimpinis Komitetas ar kokia kita oficiali Rusijos institucija būtų svarčiusi ką nors panašaus? Ir ar atsirado bent viena tarptautinė organizacija arba pasaulio valstybė, kuri būtų paprašiusi oficialaus Rusijos vadovų pasiaiškinimo dėl atviro Olimpinio judėjimo principų pažeidimo? Vis tik turbūt šio teksto autorius - naivuolis, per daug prisiskaitęs de Kuberteno utopijų...

O kaip įvertinti Rusijos pastangas Sočio Olimpiados metu kone kurstyti kruviną konfliktą Ukrainoje, visiškai greta Sočio? Ar gali Olimpiados šeimininkės Rusijos vyriausybės vadovas, šuktelėjęs kaimyninės Ukrainos prezidentui „Viktorai, nebūk skuduras, paimk į rankas pagalį ir išvanok kaip reikiant savo „nepaklusniai“ tautai šonus“, likti net neįspėtas? Bent jau TOK atstovų? Jau nekalbu apie pastovų, manau, beveik atvirą Kremliaus šeimininko spaudimą Ukrainos prezidentui vykdyti politiką, šalį vedančia į susiskaldymą, o jos gyventojus į kruviną konfrontaciją.

Taip pat nekalbu apie man pakankamai akivaizdžias slaptųjų tarnybų pastangas pilti alyvą į liepsnojantį laužą – atviras kelias į Radą Maidano gynėjams ryte po intensyvių naktinių atakų (tikras Trojos arklys!) ar į abi puses kulkas laidantys gerai treniruoti snaiperiai. Nekalbu, nes akivaizdžios jos tik mums. Akivaizdžios dėl mūsų asmeninės patirties.

Laisvas kelias į Radą – tai jau smarkiai ištobulintas, gerai prie situacijos pritaikytas scenarijaus variantas, pagal kurį tų pačių sausio įvykių Vilniuje buvo vykdomas Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmas. Tačiau civilizuotoms tarptautinėms institucijoms ir valstybėms reikia įrodymų. Tai svarbu siekiant imtis teisinių preimonių. Tuos įrodymus greičiausiai teks rinkti ilgai ir nebūtinai sėkmingai.

Pasinaudoti mūsų patirtimi ir sukaupus drąsą tiesiai paklausti Kremliaus šeimininko, kaip slaptųjų tarnybų veiksmai Kijeve suderinami su Olimpiados šeimininkų moraliniais įsipareigojimais, būtų drąsu. Tuomet ir paklaustasis suvoktų, kad reikalą turi ne su bedančiais menkystomis. Tačiau ar tai realu real politik epochoje?

Likdamas ištikimas senosioms Olimpinio judėjimo vertybėms ir sau, siūlau Rusijos vadovą V.Putiną ir jo aplinkos žmones už Olimpinės dvasios niekinimą paskelbti persona non grata Senovės Graikijoje ir uždrausti dalyvauti bet kokiuose su šia epocha susijusiuose kultūros renginiuose, tame tarpe ir Olimpinėse žaidynėse.

Kitų sankcijų įvedimo klausimus palieku spręsti didžiųjų valstybių vadovams, Jungtinių Tautų Organizacijai ir Tarptautiniam Olimpiniam Komitetui. O gal geriau būtų tai palikti visiems geros valios, laisvę mylintiems pasaulio žmonėms, kurie, laikydamiesi savo tvirtų moralinių nuostatų, V.Putiną ir kitus jam artimus, įvairaus svarbumo ir žinomumo, įvairiose posovietinėse valstybėse įsišaknijusius kriminalinio kapitalizmo išpažinėjus palydėtų istorijos užmarštin.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Už dalyvavimą aplinkosauginėje akcijoje moksleiviai buvo apdovanoti

Gegužės 22 d. Švietimo ir mokslo ministerijoje lankėsi Balsių progimnazijos pirmokai, laimėję aplinkosauginį konkursą. Aplinkosauginėje akcijoje, kurios metu 27 Balsių progimnazijos klasių mokiniai kaupė panaudotas baterija, buvo surinkta apie 250 kg panaudotų baterijų.

Esu mažo miestelio dvyliktokas – tikiuosi anglų egzaminą išlaikyti bent 95 proc. ir nenusivyliau (21)

Ką tik perskaičiau abituriento straipsnį apie tai, koks neva sunkus ir „nesąmoningas“ buvo anglų kalbos egzaminas ir jo eiga. Norėčiau taip pat pasidalinti savo mintimis ir šiam moksleiviui paprieštarauti.

Perspėja dirbančius vilkikų vairuotojais: jums gresia „studento-padavėjo“ sindromas (244)

Desperatiškas atsakymų ieškojimas. Neigimas. Savęs ir kitų įtikinėjimas. Pyktis. Ir galų gale susitaikymas. Tai yra penki žingsniai, kuriuos jums teks išgyventi, jei nepradėsite ieškoti naujų darbo galimybių dirbdami tai, kas paprasčiausiai nebebus reikalinga po 5 metų. Šiuo metu turite 3 galimybes:

Per egzaminą gimnazistė nusivylė mokyklos „turtais“: dėl ketvirtadalio užduočių atlikimo būsiu kalta ne aš (33)

Gegužės 20 dieną šalyje buvo vykdomas valstybinis užsienio kalbos (anglų) egzaminas. Jam tikslingai ruoštis pradėjau vienuoliktoje klasėje, kadangi planavau studijuoti humanitarinius mokslus. Prieš egzaminą labai nesijaudinau, kadangi jam buvau gana gerai pasiruošusi bei išsprendusi daugumą prieš tai buvusių egzaminų užduočių.

Dvyliktokas kreipėsi į bendraamžius: būtų pats metas suprasti, kad ne „aplinka kalta“ (21)

Išsyk po 2017 metų anglų kalbos egzamino su draugais ironiškai juokavome, kad nespėsime grįžti namo, o internetas jau lūš nuo antraščių „Abiturientai darsyk žlugdomi neįmanomomis egzaminų užduotimis“. Na, juokai juokais, bet panašu, kad dalis abiturientų pasiruošti vienam iš rimčiausių testų akademiniame kelyje ir vėl nesuspėjo. Visai kaip kelininkai, užklupti netikėtos žiemos sausio mėnesį.