Atsiranda bereikalingi konfliktai, kuriama bloga atmosfera mokymuisi. Ką daryti, kad taip nenutiktų? Turiu savo nuomonę, kuria su jumis dalinuosi. Ir tai ne tik dėl konfliktų, tačiau ir dėl pernelyg formalių santykių.
„Pagarbus ir atsakingas“. Daugelis mokytojų į klausimą, koks turėtų būti santykis tarp mokytojo ir mokinio pamokoje, atsakytų būtent taip. Ir jie, žinoma, būtų teisūs. Pagarba kitam žmogui ir atsakomybė už tai, ką darai, neabejotinai yra svarbūs tiek mokant, tiek mokantis. Tačiau ką daryti, kad pagarbus santykis nevirstų pernelyg formaliu, o atsakingo požiūrio neprislėgtų taisyklių, normų ir metodikų našta?
Deja, mokymosi planai mokytojus ir mokinius dažnai paverčia tik planų vykdytojais. Būtinai turime išmokti šią pamoką. Būtinai turime pasiekti šį rezultatą. Būtinai turime suspėti perskaityti vadovėlį ir įsisavinti žinias iki egzaminų. Kai vyrauja tokios nuotaikos, mokymasis virsta nuobodžia ir šalta mechanika. Santykis tarp mokytojo ir mokinio – taip pat.
Mokytojai man kartais primena jūrų kapitonus. Laivas – yra. Vairalazdė ir žemėlapis – rankose. Tikslas (pamoka, kontrolinis darbas, egzaminas) – aiškus. Tačiau laivas plaukia lėtai ir pavojingai girgždėdamas. Kodėl taip nutinka? Nes įgula, su kuria plaukiama, yra nepažįstama. Nes nebuvo susėsta ir atvirai pasikalbėta. Gal įgulos narių lūkesčiai ir kelionės tikslai kitokie? Gal jie turi pasiūlymų, kaip kelionę padaryti įdomesne ir prasmingesne? Reikalingas pokalbis.
Be to, mokytojas pats turi nuolat mokytis. Šiuolaikiniam mokytojui neužtenka diplomo, kurį įgijo aukštojoje mokykloje. Reikia eiti koja kojon su laiku, įprasminti amžinąsias vertybes, padėti mokiniui susivokti prieštaringame laikmetyje, padėti nepasimesti. Kad sudomintum jauną žmogų, reikia būti žmogumi. Žmogumi, kuris tiki tuo, ką daro. Kuris yra atsakingas už tai, ką sako, ir yra susirūpinęs tuo, kurį moko. Turėtų keistis ir pačių mokytojų bendradarbiavimo kultūra. Konstruktyvus ir atviras bendradarbiavimas turėtų virsti kasdiene praktika.
Visa tai permąstyti paskatino kūrybiško mokymosi programa „Kūrybinės partnerystės“, prie kurios mūsų mokykla prisijungė praėjusiais metais. Ji ne tik atvėrė naujų erdvių mokymuisi, bet priminė – kūryba prasideda nuo ryšio tarp mokytojo ir mokinio.
Atvykę į mokyklą kūrybinių sričių agentai (praeitais metais – psichologas Andrius Atas, šiemet – su įvairiais mentorystės projektais dirbantis Julius Paplauskas) pastebi, kad pamokos yra gana formalios. Kad jų metu labiau demonstruojamos mokytojo teorinės žinios. Kad neieškoma būdų, kaip tas teorines žinias susieti su praktika. O svarbiausia – kaip prieiti prie mokinio, kaip jį prakalbinti, kaip jo turimą patirtį pritaikyti pamokoje.
Stebėjau, kaip norėdami išsiaiškinti, su kokiomis problemomis mokykla susiduria ir kaip jas būtų galima spręsti, „Kūrybinių partnerysčių“ žmonės atvirai kalbėjo ir diskutavo su mokytojais, administracija ir tėveliais. Bet daugiausiai – su pačiais mokiniais. Iš pradžių mokiniai nedrąsiai žiūrėjo į atvykėlius, buvo kiek įsitempę: „Keisti žmonės, ne tokie kaip mokytojai“.
Tačiau požiūris keitėsi. Greitai įsitraukėme į kūrybinių projektų įgyvendinimą. Pavyzdžiui, su kino režisiere Giedre Žickyte mokiniai kūrė filmą apie tai, kaip reikia branginti gimtąją kalbą. Patys rašė scenarijų, rūpinosi scenografija, repetavo vaidmenis. Į šį procesą buvo įtraukta ne tik lietuvių kalba, bet ir matematika, istorija, anglų kalba. Vyko labai kūrybiškas procesas. Vaikai mokėsi bendradarbiavimo, gebėjimo kritiškai apmąstyti savo veiklą.
Mane maloniai stebino nuoširdus ir šiltas kūrėjų ryšys su mokiniais. Kiekvienas žingsnis buvo apmąstomas, klausiama vaikų nuomonės. Nuolat buvo svarstoma – „O ką tai duos mokiniams?“, „Kaip turėtų mokytis mokiniai, kad jiems būtų įdomu ir smalsu?“, „Ką daryti, kad mokymasis būtų kūrybiškas?“.
„Kūrybinės partnerystės“ mums, mokytojams, priminė, jog įvairios metodikos kūybingumo nesukurs. Nauji, progresyvūs, inovatyvūs mokymosi būdai tuojau pat nublanks, jei pirmiausia nebus kuriamas santykis su vaikais. Jei nebus gilinamasi į jų jausmus ir norus, nediskutuojama su jais. O santykis per dieną, savaitę ir mėnesį neatsiranda. Tai ilgas procesas, prie kurio turime visi dirbti.
Mokytojas privalo gerai pažinoti savo mokinius. Pažinti laiką, kuriame jie gyvena. Eiti koja kojon su jaunais žmonėmis ir drąsiai priimti iššūkius. Juk dažnai mokytojai bijo išeiti iš savo komforto zonos. Bijo rizikuoti. Bijo atsistoti į vieną lygį su mokiniu.
Tačiau mes, mokytojai, privalome tam ryžtis. Privalome pažinti, su kuo keliaujame tuos dvylika metų viename laive. Kitu atveju jis ne tik išklys iš kelio – jis gali nė nepajudėti iš uosto.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!