Nuomonė. Ar žmogus gali pasikeisti?

 (35)
Žmogus - tarsi pirmyn ir atgal mušinėjamas kamuolys, viduje yra blaškomas dviejų jėgų: viena jį sviedžia aukštyn, kad jis tobulėtų dvasiškai, kita bloškia įnirtingai žemyn kaip atskirą, į save nukreiptą būtybę, veikiamą praeities įtakų.
© Shutterstock nuotr.

Per pastaruosius trisdešimt metų tą patį kartojant girdėjau šimtus žmonių, ir daugiausia jaunų: „ aš nepatinku pats sau“. O mintyse jie galvoja: „Toks jau esu ir toks visada būsiu. Jei mane ir kamuoja baimės, geriausia, ką galiu padaryti, – išmokti gyventi su jomis. Jeigu esu linkęs pratrūkti pykčiu, žmonės turi priimti mane tokį, koks esu“.

Bet mes galime pasikeisti. Tai ir yra šitos mumyse nepaliaujamai aukštyn judančios jėgos tikslas ir galia: pažvelgę į savo vidų, galime save visiškai pakeisti – sukurti save pagal aukščiausio idealo įvaizdį.

Jei galite būti saugus ten, kur jautėtės nesaugus, elgtis nesavanaudiškai, kur buvote savanaudiškas, jei gebate gerbti aplinkinius žmones, net jeigu jiems nepatinkate, o jie nepatinka jums, tada džiaugsmingai galiu pasakyti: „Taip. Jūs tikrai pasikeitėte“. Kaip pasakytų Eckhartas, skurdžius, kuriuo nesenai buvote, mirė - gimė princas.

Stebėtinai dažnai mes gyvename tam, kad patenkintume savo fizinį kūną, užuot jis padėtų ir tarnautų mums. Mes taip stipriai susitapatiname su juo, kad leidžiame jam priimti už mus sprendimus ir nurodinėti, kaip mums jaustis. Kai prarandame savitvardą, pyktis tampa teatro vadovu...

Gyvenimo upėje teka dvi srovės priešingomis kryptimis. Viena – paviršiuje (kūne) – teka sielvarto, negalios, priklausomybės link. Kita – apačioje (prote, širdyje, mintyse) – teka laimės, sveikatos ir laisvės link. Jei liksim paviršiuje ir nieko nedarysime, pagal šį įvaizdį gyvenimas vis tiek mus kur nors nuneš – bet ne ten, kur norėtume. Likti vietoje – jokia išeitis. Kad pagautume srovę , nešančią į laisvę, mes turime smarkiai irtis prieš srovę, kad įveiktume kiekvieną nulemtą reakciją.

W. Blake eilutės: „Netapk džiaugsmo vergu,/ Nes pakirpsi gyvenimo sparnus./ Tegul tau pakanka švelnių bučinių,/ Tada gyvensi Amžinybės saulėtekyje“.

Kad pasikeistume, neturime surinkti gerumo, meilės, drąsos bei kitų dalykų ir sudėti jų krūvon. Jie jau yra mumyse, giliai mūsų sąmonėje; štai kodėl mes niekada negalime pasitenkinti niekuo mažu.

Jeigu stengsimės panaikinti visas kliūtis, kurios per daugybę metų atsirado veikiamos įvairių dalykų, atsikratyti susikaupusio apmaudo, baimių ir savanaudiškų troškimų, imsite trykšti meile tartum fontanas, ir tie, su kuriais šalia mes gyvename ir dirbame ar bendraujame, ateis pas mus ieškoti atgaivos.

Iš visų nuostabiausių dalykų žmoguje didžiausia vertybė yra gebėjimas keistis. Nieko nėra svarbesnio. Taip, kūnas yra toks, kokį jį sukūrė genai, bet charakterio ir elgesio anaiptol nelemia joks genetinis kodas.

Kad ir kokia būtų mūsų praeitis arba ateitis, visi turime gebėjimą visiškai pasikeisti: išmokykime savo protą kitaip mąstyti. Sunkumai neparklupdys, jeigu iš visos širdies norėsime paimti likimą į savo rankas ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (410)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...