Nuomonė. Ar žmogus gali pasikeisti?

 (35)
Žmogus - tarsi pirmyn ir atgal mušinėjamas kamuolys, viduje yra blaškomas dviejų jėgų: viena jį sviedžia aukštyn, kad jis tobulėtų dvasiškai, kita bloškia įnirtingai žemyn kaip atskirą, į save nukreiptą būtybę, veikiamą praeities įtakų.
© Shutterstock nuotr.

Per pastaruosius trisdešimt metų tą patį kartojant girdėjau šimtus žmonių, ir daugiausia jaunų: „ aš nepatinku pats sau“. O mintyse jie galvoja: „Toks jau esu ir toks visada būsiu. Jei mane ir kamuoja baimės, geriausia, ką galiu padaryti, – išmokti gyventi su jomis. Jeigu esu linkęs pratrūkti pykčiu, žmonės turi priimti mane tokį, koks esu“.

Bet mes galime pasikeisti. Tai ir yra šitos mumyse nepaliaujamai aukštyn judančios jėgos tikslas ir galia: pažvelgę į savo vidų, galime save visiškai pakeisti – sukurti save pagal aukščiausio idealo įvaizdį.

Jei galite būti saugus ten, kur jautėtės nesaugus, elgtis nesavanaudiškai, kur buvote savanaudiškas, jei gebate gerbti aplinkinius žmones, net jeigu jiems nepatinkate, o jie nepatinka jums, tada džiaugsmingai galiu pasakyti: „Taip. Jūs tikrai pasikeitėte“. Kaip pasakytų Eckhartas, skurdžius, kuriuo nesenai buvote, mirė - gimė princas.

Stebėtinai dažnai mes gyvename tam, kad patenkintume savo fizinį kūną, užuot jis padėtų ir tarnautų mums. Mes taip stipriai susitapatiname su juo, kad leidžiame jam priimti už mus sprendimus ir nurodinėti, kaip mums jaustis. Kai prarandame savitvardą, pyktis tampa teatro vadovu...

Gyvenimo upėje teka dvi srovės priešingomis kryptimis. Viena – paviršiuje (kūne) – teka sielvarto, negalios, priklausomybės link. Kita – apačioje (prote, širdyje, mintyse) – teka laimės, sveikatos ir laisvės link. Jei liksim paviršiuje ir nieko nedarysime, pagal šį įvaizdį gyvenimas vis tiek mus kur nors nuneš – bet ne ten, kur norėtume. Likti vietoje – jokia išeitis. Kad pagautume srovę , nešančią į laisvę, mes turime smarkiai irtis prieš srovę, kad įveiktume kiekvieną nulemtą reakciją.

W. Blake eilutės: „Netapk džiaugsmo vergu,/ Nes pakirpsi gyvenimo sparnus./ Tegul tau pakanka švelnių bučinių,/ Tada gyvensi Amžinybės saulėtekyje“.

Kad pasikeistume, neturime surinkti gerumo, meilės, drąsos bei kitų dalykų ir sudėti jų krūvon. Jie jau yra mumyse, giliai mūsų sąmonėje; štai kodėl mes niekada negalime pasitenkinti niekuo mažu.

Jeigu stengsimės panaikinti visas kliūtis, kurios per daugybę metų atsirado veikiamos įvairių dalykų, atsikratyti susikaupusio apmaudo, baimių ir savanaudiškų troškimų, imsite trykšti meile tartum fontanas, ir tie, su kuriais šalia mes gyvename ir dirbame ar bendraujame, ateis pas mus ieškoti atgaivos.

Iš visų nuostabiausių dalykų žmoguje didžiausia vertybė yra gebėjimas keistis. Nieko nėra svarbesnio. Taip, kūnas yra toks, kokį jį sukūrė genai, bet charakterio ir elgesio anaiptol nelemia joks genetinis kodas.

Kad ir kokia būtų mūsų praeitis arba ateitis, visi turime gebėjimą visiškai pasikeisti: išmokykime savo protą kitaip mąstyti. Sunkumai neparklupdys, jeigu iš visos širdies norėsime paimti likimą į savo rankas ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (2)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.