Darosi baisu ir graudu. Kyla noras rėkti ir maištauti prieš tai, kas Lietuvoje vyksta. Visi puikiai matome ir tyliai savyje pykstame - kad valdžios žmonės gyvena iš mūsų, tačiau mus engia ir mums kenkia. Nors jie - vadinamieji tautos išrinktieji. Bet daro viską, kad ta tauta išmirtų arba išsilakstytų.
Kompanijos, kurioms mokame mokesčius, kurias prisimename kiekvieną mėnesį (tai turbūt būna nelaimingiausia mėnesio diena, kai tenka susimokėti sąskaitas), uja mus. Juk, kaip mes galime sumažinti mokesčius? Ar žmogus turi teisę pasilikti uždirbamų pinigų bent kažkiek savo poreikiams, išskyrus sąskaitoms ir maistui. Ar tai jau tampa prabanga? Visą mėnesį turi dirbti tam, kad sugebėtumėm išlaviruoti ir išsilaikyti su minimaliais poreikiais. Kad nelįstum į skolas.
Ar apie tokį gyvenimą visi svajojome ir tokio mes tikrai norime? Ar visi Lietuvos piliečiai, jaučiantys didelį spaudimą, kad dirbdami pilną darbo dieną negali sau leisti palepinti vaikų, praleisti savaitgalį maloniai, taip ir toliau tyliai ramiai kęs tokį gyvenimo būdą? Kiek iš mūsų turi teisę pasirinkti taip gyventi?
O galbūt čia yra tik neoficialus tikslas išguiti mus visus iš šalies?
Oficialiais duomenimis, išvykusių žmonių svetur yra žymiai daugiau nei visi žinome. Ar dėl to mūsų tėvai stengėsi atgauti nepriklausomybę? Gynė Seimą? Kiek dabar žmonių tą patį darytų? Ar tai nėra rodiklis?
Kitas įdomus faktas, kas slegia: tie, kurie vis dar čia yra likę ir stengiasi išgyventi, kokias jie galimybes turi? Kalbant emocine, gana sentimentalia prasme: jei šeima yra mišri, kokias galimybes atvykęs žmogus, užsienietis, turi įsidarbinti Lietuvoje? Net jei jis ir yra užregistruotas Darbo biržoje, jis negali baigti jokių kursų. Nekalbant apie lietuvių kalbos kursus.
Pavyzdžiui, jis, turintis aukštąjį išsilavinimą, jūrų biologas - ką gali daryti. Norint padėti šeimai ir gauti darbą atsitrenkiama į sieną. Darbo biržoje jis negali baigti kursų, nes į kursus leidžiama eiti tik tam, kas jau turi kokį nors popieriuką, nurodantį, kad po kursų turės galimybę dirbti. Neturint pažįstamų, niekas nenori įdarbinti žmogaus, baigusio tik kursus. Tad sukamės uždarame rate. Čia nebėra galimybių gyventi ne tik lietuviams Lietuvoje, bet ir kitataučiams. Jei neturi pažįstamų vadovų, įtakingų giminių, turtingų dėdžių iš Amerikos, ar gali gyventi Lietuvoje? Jei nori dirbti, ar gali gauti darbą?
Kokia realybė? Gauni algą, suskaičiuoji apytiksliai, kiek teks susimokėti už šildymus, vandenis ir visas kitas sąskaitas, kiek gali išleisti maistui ir transportui, kas lieka? 0.....
Ar ilgai mes tai kęsim? Ar ilgai tai turėsim kęst? Nejaugi tai niekam nieko nesako, kad jaunuomenė, baigusi aukštuosius mokslus, neranda darbo? Pensininkai, dirbę visą gyvenimą, sėdi lauke ant asfalto prie prekybos centrų ir prašo išmaldos? Gydytojai išvažiuoja į užsienį, nes ten jiems moka vertingą atlyginimą už vertingą darbą. Kodėl į piliečių dejones nekreipiama dėmesio?
Kodėl nekreipiama dėmesio, kai mokiniai, net ir be leidimų eina ir mitinguoja. Na, kodėl tautos balsas lieka neišgirstas. Mus prisimena tik tuomet, kai artėja rinkimai ir kandidatams rūpi gauti šiltą vietą Seime.
Nejaugi niekam neatrodo tragiška, kad žmonės jau tarpusavyje juokauja, jei nori prasigyventi - eik į Seimą. Kokia tautos nuomonė apie valdančiuosius?
Ar neprimena visa ši situacija „Gyvulių ūkio“? Žmonės norėjo vienybės, bendradarbiavimo, o kas gavosi? Kiaulės užsiaugino šunis ir tapo valdžia. O likusieji turėjo arti ir toliau. Juk jokio skirtumo kam dirbti - žmonėm ar kiaulėm? Ar tai ne ironiška?
Skaitau laikraščius, internete tinklapius, pvz., DELFI, kuriame aprašoma viešai, ką valdžia daro, kaip kainos kyla, kiek žmonių skundžiasi, bet ar pokyčiai vyksta? Ką žmonės turėtų daryti, kad PAGALIAU mes galėtumėm gyventi. Ne egzistuoti, bet gyventi.
Tai nėra kažkokia rudeninė depresija. Tai yra realybė. Kuri turi baigtis. Mes gimėme ne tam, kad kentėtumėm. Ir mūsų protėviai kovojo ne tam, kad dabar patys atsisakytumėm savo šalies, šaknų ir pabėgtumėm glaustis į tokias šalis, kur į mus žiūrėtų kaip į antrarūšius.
Aš tikiu, kad nesu vienintelė, kuri nori permainų, nori išsilaikyti, nori vaikus gimdyti ir juos auginti savo šalyje. Nėra lengva tarp kolegų, draugų, giminių rasti žmonių, kurie jaustųsi laimingi, patenkinti gyvenimo sąlygomis. Ar gi mes nesame to verti?
Žmonės tapo pikti ir niūrūs... Tai labai daug ką pasako. Mumyse nebeliko optimizmo ir vilties. Ar gali valdžia, sėdėdama šiltame Seime, išgirsti, kas vyksta? Nekalbėti aukštom frazėm, daug, ir nieko nepasakyti? O imtis darbų? Jie yra mūsų samdiniai. Mes jiems mokam algas. Už ką?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!