Tikriausiai šio incidento jums nepavyks prisiminti tuoj pat, tačiau nuolatos galvosite, kad trūksta tam tikro laiko tarpsnio. Žinoma jūs nenorite apie tai kalbėti ir bijote to, kas suabejos jūsų psichine būkle. Vis dėlto šis potyris toks stiprus, jog jums sunkų laikyti jį savyje. Jis prasiveržia būtent tada, kai kokioje nors populiarioje laidoje, žurnale ar laikraštyje pmatote ateivio veidą, arba galbūt jus užhipnotizuoja užjaučiantis psichiatras..
Kas čia ištiesų vyksta? Jūs susiduriate su tūkstančiais kitų: teigiančių, jog žemę lanko ateiviai iš kitų civilizacijų, jie ekspermentuoja su žmonėmis, priverčia juos užsiiminėti seksu, daro įvairius medicininius tyrimus, kartais ka nors implantuoja ir seka. Jeigu tikėtumėm statistika, tai kas 2 sekundės pasaulyje yra pagrobiamas žmogus. Kažin kodėl to nepastebi kaimynai?..
Nejau įmanoma tokia masinė ateivų invazija? Kodėl būtybės, sugebėjusios įveikti milžiniškus, tarpžvaigždinius atstumus, kaip vaiduokliai gebančios eiti kiaurai sienas, ir žmogui nepakeliamais pagreičiais skraidyti po žemės atmosferą, yra tokie atsilikę biologijoje, jeigu jie dirba taip slaptai, kodėl jiems visiškai neišvalius pagrobtųjų atminties? Kodėl jų darbo prietaisai taip primena tuos, kuriuos galime rasti betkurioje klinikoje. Netgi mes žmonės, nesugebantys pereiti sienų ar per kelias akimirkas nuskristi milijonų šviesmečių, galime klonuoti ląsteles.
Ar įmanoma, kad per tiek daug metų, nuo tada kai buvo užfiksuotas pirmasis ateivių atvejis iki dabar jie nepaliko nė vieno konkretaus savo egzistavimo įrodymo? Ar mūsų tikėjimas remiasi vien tuo, jog vyriausybės sugeba nuslėpti įkalčius anksčiau, negu juos suranda koks nors pasišventęs ateivių tyrinėtojas?
1991 metais D.Boweris ir D.Chorley‘us, du vyrukai iš Southamptono, paskelbė kūrę figūras javuose ištisus penkiolika metų. Jiems buvo smagu klausytis pranešimų apie NSO ir jie pamanė, kad būtų galima pasismaginti, mulkinant NSO lengvatikius. Laikui bėgant jie ėmė kurti vis sudėtingesnius piešinius, iš pradžių atrodė niekas jų nepastebi. Nebuvo jokių žiniasklaidos pranešimų. Į jų meno kūrinius ufologai nekreipė jokio dėmesio.
Jie jau buvo numoję į tai ranka ir pradėję užsiiminėti kita veikla, kai staiga apskritimai tapo madingi. Menininkai buvo patenkinti, ypač kai mokslininkai ėmė skelbi savo svarią nuomonę, esą jokio žmogaus protas negali to padaryti. Galiausiai Boweris ir Chorley’us pavargo nuo vis sudėtingesnių apgavysčių, pagalvoję, kad vėliau niekas nepatikės jų pasakojimu — prisipažino. Parodė žurnalistams, kaip padarydavo net sudėtingiausias „vabzdžių“ figūras.
Vienas garsiausių JAV astronomų ir mokslininkų kalbėjo: „Kai gyvenimas toks trumpas ir kupinas netikrumo, atrodo beširdiška daryti ką nors, kas iš žmonių atimtų tikėjimo teikiamą paguodą, nes mokslas negali numaldyti jų nerimo. Kas nepakelia mokslo naštos, gali nevaržomai ignoruoti jo priesakus. Tačiau mes negalime išmesinėti mokslo į gabaliukus, taikydami jį ten kur jaučiamės saugiai, ir ignoruodami ten, kur jaučiame grėsmę — ir vėl dėl to, kad neesame pakankamai išmintingi taip elgtis. Mokslinis skepticizmas gali pasirodyti arogantiškas, dogmatiškas, beširdis ir paniekinantis kitų jausmus bei iš širdies gelmių plaukiantį tikėjimą.
Ši tema tokia plati, jog reikalauja diskusijos, tačiau tikiuosi, jog padėjau bent keletui jūsų atsakyti į jums rūpimus klausimus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!