Jeigu norite pasidalinti savo gražiomis pirmosios meilės istorijomis, rašykite pilieciai@delfi.lt
„Nors aš jau seniai ne jauniklė, bet vis dar kartais susapnuoju savo pirmąją meilę... Man buvo 6 - eri metai ir aš pirmą kartą atėjau į darželį, nes mano tėvai – jauni specialistai gavo butą naujame mikrorajone.
Buvo vasara – visą grupę vedė auklėtoja į parką. Žydraakis Linas, gražiausias berniukas pasaulyje, grupės lyderis, iškart priėjo prie manęs ir paėmė už rankos. Ir taip draugų pavydui, o auklėtojų juokui vaikščiojom visą mėnesį už rankų susikibę. Keista, buvome maži vaikai, o prisimenu viską – žvilgsnį ir neapsakomo gėrio jausmą, be jokios seksualinės potekstės.
Po poros mėnesių įvyko vaikiška drama – po pietų miego, auklėtoja šukavo mergaitėms plaukus, o berniukai žiūrėjo. Ir taip jau išėjo, kad gražiausi, žemiau užpakalį siekusius plaukaus turėjo mūsų Aušrytė – labai graži mergaitė r mano Linutis nieko neaiškinęs, pradėjo vaikščioti susikibęs rankomis su ja. Oi, kaip spurdėjo mano širdelė, nors niekas pasaulyje to niekada nesužinojo, tik visada verkdavau žiųrėdama nuostabaus grožio senosios animacijos „undinėlę“.
Toliau mes buvome klasės draugais, bet jokių seksualinių kibirkščių tarp mūsų nebuvo, nors vienas kitam jautėme kažkokį nenusakomo gerumo tyrą jausmą.
Vėliau buvo klasės susitikimas, mes jau vedę ir turintys vaikų, ir vėl šnekėjome ir aš negalėjau atsistebėt kuo tas žmogus taip mane traukia -– tokia broliška meilė sumišusi su ilgesiu. Vėliau sužinojau, kad jo nebėra, buvo verslininkas ir kažkokie nešvarūs reikalai.
Tačiau ir dabar dažnai jį sapnuoju, būtent tą pirmąją dieną darželyje, kai jis paėmė už rankos... Ir dabar apima tas pats gerumo ir ramybės jausmas, manau, praeituose gyvenimuose buvom susitikę, o gal susitiksime ir dar ateinančiuose... Tiesiog gyvenimo slėpinys“, – rašė DELFI skaitytoja.
