Yra sena patarlė – jei ramiai ir šiltai sėdi, tai sėdėk ir tylėk, nečirškėk. Kitaip tariant, būk toks kaip visi, neišsišok. Beje, taip ir buvome kažkada auklėjami – tik neišsišokti, nes nemandagu bus, ką padorūs žmonės pasakys. O rašau todėl, kad galėčiau padrąsinti tuos, kurie jaučiasi turintys didesnį nei vidutinį potencialą, kurie gali ir sugeba daugiau, nei statistinį vidurkį atitinkanti persona. Nes, deja, ir dabar išsišokėlius vertina blogai. Tiesa, kartais vertina teisingai, jei jie tik paprasti neišmanantys išsišokėliai, o jei jie išsiskiria dėl to, kad sugeba ir gali daugiau – vis tiek blogai.
Dirbi pagal taip mielą dabar galiojantį darbo kodeksą – puiku. Tačiau, jei dar projektą rašai ar uždarbiauji iš paskaitų, visai prapultis. Niekaip nesusiderinsi papildomos veiklos su darbo įstatymais, kuriais numatyta, kad tau negalima dirbti daugiau negu tu nori. O kad tu per darbo valandą padarai dvigubai ar trigubai daugiau, negu vidutiniškai reikalaujama, jei tau pakanka 5 valandų miego, jei tu gali daug ką atlikti nuotoliniu būdu – blogai. Esi perduodamas darbo įstatymus ginančių institucijų, savo viršininkų, etikos gynėjų ir dar visokiems darbuotojų organizacijų teismams. Nes jei sugebi tu, gal reikia ir jiems daugiau dirbti? Va čia ir slypi suvienodinimo blogoji pusė. Gal valstybėje reikėtų įvesti darbo kategorijas pagal sugebėjimus, juk negali visi vienodai dirbti.
Paprastas ir uolus darbas, vienodai ir daug metų duoda savo rezultatų. Kaip manote, kas daugiausiai pasiekė iš buvusių bendramokslių? Gabiausieji, talentingiausieji? Kur tau! Profesoriais ir katedrų ar įstaigų vadovais tapo tie, kurių gabumų stoka niekas neabejojo, bet jie pasižymėjo ilgu „kalimu ir kruopščiu darbu. Jų begalinė kantrybė, vaizduotės, fantazijos stoka ir norų ribotumas leido jiems primityviai atsiduoti juodam darbui ir pasiekti tų viršūnių iš kurių matosi daug apačioje likusių talentingųjų.
Kol dirbi, kol esi pajėgus savo darbu atlaikyti konkurentų spaudimą, užimti pareigas, nes dėl aukštų tavo kvalifikacijų nepaveja konkurentai, tol esi reikalingas. Turi daug daug pažįstamų, besivadinančių draugais. Kai tau ateina pensijos amžius, tavo aukštesniesiems ateina palaimos akimirka – teisėta galimybė pasiųsti tave šunims šėko pjauti. Buvę pažįstami lieka tik paprastai pažįstamais, draugų ratas susiaurėja iki minimumo. Bandai klausti iš pradžių sprendžiančiųjų tavo likimą – kodėl? Kodėl aš nereikalingas? Juk esu kupinas jėgų. Turiu labai gerą protą, patirtį, gerą sveikatą, tik dirbk ir dirbk. Deja-,atsakymas pritrenkia – tu nesi „savas“. Ir tada supranti, kad niekada nebuvai „savas“, visada buvai reikalingas tik dėl savo gebėjimų, bet niekada nebuvai įsileidžiamas į ratą, nes nereikia ten protingų, nereikia, kad suprastum aukštesniųjų užmačias ar planus.
Norisi, labai norisi patarti jaunesniesiems. Rinkitės – arba tapsite savi savo draugams, partijoms, draugijoms, atiduodami jiems dalį savęs, arba, jei turite aukštesnį nei vidutinis IQ, tapkite nepriklausomomis individualybėmis ir eikite savo keliu. Manote, tai tik apie mane? Pažiūrėjau, kaip sekasi mano kolegoms kitose įstaigose, kituose versluose, valstybės tarnyboje. Ir žinote, tie, kurie tikrai protingi ir sugebantys išgyvena lygiai tą patį – atstūmimą, nuolatinę kritiką, linksniavimą, skundus, įvairių komisijų ar tarnybų tikrinimus.
Taigi, būti protingu nelengva. Pagalvokite prieš išsišokdami, kad nereikėtų aiškintis, kodėl tavo alga ne tokia kaip visų, kodėl elgiesi ne taip kaip visi...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!