Moralas čia bus aiškus – namo administratoriaus, nesvarbu, ką jis jūsų name veikia ir kiek už tai lupa mokesčių, bent jau Vilniuje keisti tiesiog negalima. Kokį gavote, tokiu turite ir džiaugtis.
O viskas prasidėjo prieš gerus metus ir visai nekaltai. Tuo metu už namo administravimą mokėjau apie 90 litų nuo 50 –ies kvadratinių metrų buto. Man tai atrodė daug, nes stogas pamažu aižėjo, raudonos namo plytos skilinėjo ir byrėjo žemėn, o aplink rūšiavimo konteinerius nuolat mėtėsi koks nors laužas. Pas kitus kaimynus kartais nusprogdavo vamzdžiai, vienas kitas buvo apipilamas vandeniu, bet aš, gyvendama 9 –ame aukšte, tesidžiaugiau, kad štai – stogas atlaikė dar vieną pavasarį.
Žodžiu, 38 butų namas kas mėnesį sumokėdavo tuometinei bendrovei „Verkių ūkis“ po 90 litų ir...na, už šiuos pinigus buvo išvalomos laiptinės ir išvežamos šiukšlės. Ak taip, dar turėjome vos girgždantį liftą.
Kadangi bet kokie remonto darbai vyko tik namo gyventojų iniciatyva ir lėšomis, nusprendžiau, kad už administravimo paslaugas moku per daug.
Vieną dieną pašto dėžutėje radau skelbimą su kitos bendrovės pasiūlymu. Ji siūlė gerokai mažesnes kainas. Nusprendžiau, kad reiktų pakeisti administratorių, tačiau tam, žinoma, reikalingas daugumos pritarimas.
Nepagailėjau spausdintuvo rašalo ir visiems kaimynams išmėčiau balsavimo lapelius. Juose paprašiau išreikšti nuomonę, ar norėtų pakeisti namo administratorių.
Dauguma lapelių sugrįžo ir gyventojai gausiai pritarė idėjai administratorių pakeisti ir susimažinti administravimo mokesčius.
Ką gi, išsiaiškinau, jog „lengviausias būdas“ tai padaryti – visiems pasirašyti jungtinės veiklos sutartį. Ak, naivuolė! Dabar suprantu, kad šios sutartys suteikia galimybę administratoriams manipuliuoti gyventojais ir “mėtytis” namu it kamuoliu vaikystėje.
Taigi netrukus pirmą kartą susipažinau su beveik visais savo namo gyventojais. Apie 75 proc. jų pasirašė jungtinės veiklos sutartį. Administratoriaus keisti nesutiko vos keli, kiti buvo išvykę į Angliją ar gyveno toliau už Vilniaus. Visi kiti buvo tik už.
Taigi vargais negalais išrinkome namo atstovą ar seniūną (namas iki tol tokio neturėjo), nes niekas nedegė noru tvarkyti organizacinius reikalus. Nunešiau sutartį įregistruoti registrų centre.
Tačiau sutartis buvo atmesta, nes vienas gyventojas netikėtai sugalvojo save išbraukti ir įrašyti kitoje eilutėje.
Pakeikiau jo skrupulingumą ir rinkau parašus iš naujo. Gaudžiau butų savininkus po visą Vilnių, nes bent ketvirtadalis jų savo butus yra išnuomoję.
Tačiau, kadangi gyventojai buvo nepatenkinti bendrovės „Verkių ūkis“ veikla, lengvai surinkau reikiamus parašus ir antrą sykį. Nunešiau sutartį į Registrų centrą ir ji buvo užregistruota.
O tada ir prasidėjo istorijos smagumynai. Išvykau atostogų, o man vienas per kitą ėmė skambinti namo gyventojai. Skambino tie, kurie suvokė, jog kažkas čia ne taip.
Name vaikščiojo rusakalbis dėdulė, paraginęs visus pasirašyti už „mažesnius mokesčius“. Vieniems jis prisistatė, kaip „Verkių ūkio“ atstovas, kitiems – ne. Visus tikino, jog su manimi ir namo seniūnu viskas seniai suderinta. Tereikia... Jūsų parašo. Paprasto parašo.
„Dėdulės“ nemačiau akyse. Jis man paskambino jau grįžus iš atostogų, su tuo pačiu pasiūlymu. Pasakiau, kad nevargtų, nes mes keičiame namo administratorių, absoliuti dauguma namo gyventojų to pageidauja.
„Cha, nepakeisite jūs administratoriaus, ką čia kalbate?!“, - į akis nusijuokė savimi patenkintas „Verkių ūkio“ darbuotojas.
Va taip, mieli kaimynai. Netrukus supratau, kam tie parašai buvo reikalingi.
Paprastas baltas lapas su pusės namo gyventojų parašais (taip, taip, nejau nesirašysi už mažesnius mokesčius?) buvo prisegtas prie dar vienos jungtinės veiklos sutarties. Joje namo „įgaliotu asmeniu“ įrašytas ... „Verkių ūkis“. Spėkite, su kuo jis pasirašė administravimo sutartį? Ogi su „Verkių ūkiu”!
Taip ir nesupratau, kaip namo seniūnu ir administratoriumi gali būti viena ir ta pati įmonė. Tiesa, bent vienas teigiamas poslinkis – mokesčiai iš tiesų buvo sumažinti, tačiau iki tos ribos, kokią siūlė į naujojo administratoriaus pareigas pretenduojanti įmonė.
Tik , tiesą sakant, man labiau rūpėjo ne mokesčiai, o sukviesti gyventojus ir parodyti, jog jie buvo apgauti. Šalia esančio kaimyninio namo seniūnė, senyva moterėlė, buvo paduota į teismą vien dėl to, kad išdrįso norėti keisti namo administratorių. Ją paprašiau kalbėti mūsų susirinkime, nes šis namas, kaip supratau, buvo „žingsniu priekyje“ mūsiškio. Daugumoje Baltupių rajono namų istorija kartojosi.
Namo susirinkime daugelis mano namo gyventojų negalėjo patikėti savo akimis – jie pirmą kartą matė sutartį, po kuria neva pasirašė. Nutariau nenešti jos prokuratūrai, o kuo greičiau įregistruoti dar vieną jungtinės veiklos sutartį, kuri anuliuotų „Verkių ūkio“ neteisėtai įregistruotą dokumentą.
Po to, kai tai padarėme, name vėl apsireiškė įkyrusis dėdė. Deja, kaimynai jam prieš nosį trankė duris. Tarybos nariais visuotiniame susirinkime buvome išrinkti aš ir dar vienas namo gyventojas. Pasirašėme naują administravimo sutartį ir paprašėme „Verkių būsto“ perduoti mums visus namo dokumentus.
Žinoma, sutartą dieną negavome nei raktų, nei dokumentų. Namo perėmimo dieną „Verkių būsto“ bei naujosios bendrovės atstovai susirinko dviem dideliais būriais. Visi turėjo savo antstolius ir advokatus. „Verkių būsto“ naujasis direktorius stovėjo kaip įkaltas ir vos pralemeno, kad tai jis bus tas naujasis direktorius. Tuo metu tariami advokatai kišo man popierius, jog jokių dokumentų jie mums neperduos ir namą toliau administruos.
Naujosios bendrovės atstovai su fotoaparatais užfiksavo namo skaitiklių rodmenis, viską patikrino, išgręžė skaitiklių spynas, uždėjo saviškes ir užklijavo savo lipdukus bei kontaktinius telefonus. Nebeliko ką daugiau daryti, kai perėmimo dieną negavome nė vieno savo namo rakto.
Parėjau namo ir lengviau atsipūčiau – po lygiai metus trukusių pastangų, kelionių į Registrų centrą ir atgal, įvairių sutarčių registravimo, anuliavimo, gyventojų susirinkimų pagaliau padarėme tai, ko norėjome – pakeitėme namo administratorių. Net neskaičiuosiu, kiek man tai kainavo – kaip žinia, Registrų centras - privati bendrovė, todėl ji sėkmingai registruoja visas jai atneštas sutartis, o paskui paprašo pinigų už jų anuliavimą.
Jokių advokatų nebijojau – sutartį su namo gyventojų išreikšta valia turiu stalčiuje. Tie, kurie buvo susirinkime gali patvirtinti, jog buvome išrinkti namo tarybos nariais.
Deja, ir čia istorija dar nesibaigė. Po kelių dienų grįžusi namo pastebėjau bendrovės „Verkių būstas“ skelbimą. Jame buvo teigiama, jog „neteisėtai veikianti tarybos pirmininkė I. L. Perdavė jūsų namą administruoti...“. Šis žingsnis buvo aprašomas taip, tarsi namo gyventojai apie tai nė nežinotų. Jungtinės veiklos sutartis, kuri buvo įregistruota Registrų centre šiame rašte pavadinta „niekine“, namo „taryba išrinkta neteisėtai“, o „Vilniaus apylinkės teismui pateiktas ieškinys“, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia.
Žinote, iš pradžių tai sukėlė garsų juoką. Niekaip negalėjau suprasti, kaip bendrovė gali taip teigti viso namo gyventojams, siekdama nieko daugiau, tik finansinės naudos.
Pamiršau paminėti, kad prieš nuspręsdama keisti administratorių buvau susitikusi su „Verkių ūkio“ direktoriumi pakalbėti apie mokesčius ir tai, jog namui verkiant reikia remonto. Mūsų pokalbis buvo bevaisis. Po jo nepasikeitė nei mokesčiai, nei aš sulaukiau prašyto name atliktų darbų sąrašo.
Priminsiu, jog mano manymu bendrovė „Verkių būstas“ savavališkai įregistravo sau naudingą sutartį, kuriai gyventojų parašus rinko ant balto lapo, niekam nepateikdami jos perskaityti ir net neužsimindami, jog pasirašoma po sutartimi. Mano žiniomis, lygiai taip pat ji pasielgė su dar bent dviem Baltupių rajono namais. Tačiau dabar jos vadovas Remigijus Ramanauskas sutartį, kuriai parašus rinkau gyventojų susirinkimo metu, vadina neteisėta.
Žinote, jei netrukus gausiu šaukimą į teismą, jausiuos tarsi kokia liaudies didvyrė. Kovojanti už savo namo žmonių laisvę ir teisę demokratinėje valstybėje pasirinkti kokybiškų paslaugų tiekėją. Tai beveik tas pats, lyg vienas prekybos centras jus paduotų į teismą todėl, kad kartą nusprendėte užeiti į kitą prekybos centrą.
Tad jei nenorite mažesnių mokesčių, išlaidų, rymojimo Registrų centre ir pakrikusių nervų, išmokite maldą: „neturėk kitų namo administratorių, tik mane vieną“.
DELFI kreipėsi į skaitytoją ir paprašė patikslinti situaciją. Jos teigimu, name buvo tik vienas žmogus, norėjęs, kad „Verkių ūkis“ liktų administratoriumi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI situaciją paprašė pakomentuoti „Verkių būsto“ direktoriaus Remigijaus Ramanausko.
„Pagrindinė esmė – kad gyventojai negali pasidalinti valdžios ir pasirinkti administratoriaus, - sakė jis. - Įkurta jau trečia jungtinės veiklos sutartis. Pirma buvo įkurta gegužę, antra – liepą, dabar paskutinioji – gruodį“.
Jo teigimu, dalis namo gyventojų, nori, kad administratoriumi liktų „Verkų būstas“ ir neigia, kad jų parašai buvo surinkti apgaulės būdu. „Tai maži mokesčiai yra pasiūlymas gyventojui. Jie juk mato ant ko rašosi ir ne vienas gyventojas rašosi“, - sakė jis.
„Dabar tokia situacija – valdytojas kaip buvo taip ir liko JVS valdytojai, gyventojai, kurie pagal sutartį pasirinko administratorių, - paaiškino jis. - Mes dabar kaip buvęs administratorius juos padavėme į teismą kitų gyventojų prašymu, nes opozicija kaip buvo, taip ir liko“. Vis tik, R. Ramanausko manymu, susitarti su gyventojais pavyks ir teismo neprireiks. „Vienu žodžiu, kad nebūtų dvivaldystė, mes ieškinį padavėme bendra tvarka, bet aš manau, jei mes sutarsime su gyventojais ir „In Real“ (namą administruojančia įmone – DELFI), kad jie galų gale apsispręstų ir nebereikės ir to ieškinio“, - kalbėjo jis.
Tiesa, R. Ramanauskas nepaneigė, kad naujiesiems namo administratoriams raktų neperdavė. „Taip, nes jie buvo su antstoliais, mes buvome su antstoliais, jie nusipjovė visas spynas. Mes sureagavome į kitą pusę klientų“, - teigė jis.