Man 29-eri ir jau kelis mėnesius turiu vaikiną. Jį sutikau pagal anketą pažinčių svetainėje internete, ir tai buvo mano paskutinis pasižadėjimas daugiau nebeeiti į aklus pasimatymus. Kodėl nuėjau? Nežinau – tiesiog.
Nuotraukos jo buvo padarytos paprastu fotoaparatu, drabužiai – ne gučiai ir ne armaniai, stilius – lietuviško vadybinio planktono. Pagal išvaizdą nebūčiau net atkreipusi dėmesį gatvėje. Dabar taip negalvoju. Dabar matau jį kaip nuostabų žmogų, kurio tikrai nenoriu paleisti.
Pabandysiu pasidalyti keliais iš savo patirties mano suformuluotais patarimais, kurie galbūt bent truputį padės vienišoms ir vaikino ieškančioms panelėms.
Visų pirma baik galvoti, kad esi graži, protinga, linksma ir t.t. Tą privalai žinoti ir privalai toliau rūpintis savo išvaizda ir vidumi, bet nuolatinis galvojimas apie tai pradeda panašėti į narcisizmą. Kiekvienai gražiai atsiras dar gražesnė, kiekvienai protingai atsiras dar protingesnė. Tu visada būsi graži ir protinga, tik neužkelk savęs ant pjedestalo, nes statulos dažniausiai stovi po vieną.
Mažiau žiūrėk į save iš išorės, nes gali pamiršti žiūrėti į save iš vidaus. 70 proc. klausyk širdies, 30 proc. – proto. Juk mes žinome, kad moteriška intuicija yra nenugalima.
Būk sąžininga su savimi ir gerbk save bei aplinkinius. Sakai, nepatinka, kai tau dovanoja gėles? Kodėl? Kuriame filme tai girdėjai? Suprantu, jei sirgtum alergija gėlėms, bet kitu atveju nenutaisyk grimasų, kai vaikinas atneša tau gėlytę – jis stengėsi ir vien už pastangą verta padėkoti. Juk gėlė (šokoladas, meškiukas, balionas) – ne tikslas, o tik priemonė. Be to, pagalvok, kaip atrodo dėl tokios smulkmenos surūgstantis žmogus – juokingai, ne kitaip. Jeigu tau kas nors nepatinka, pasakyk tai gražiai, su šypsena, kad neįžeistum kito žmogaus.
Mažiau galvok, ką pagalvos kiti. Nuvalkiotas posakis, bet iš dalies teisingas. Niekada nebus taip, kad žmogus visiškai atsiribotų nuo kitų žmonių nuomonės, juk žmogus – tai sociali būtybė. Tik pagalvok, ar vaikinas be aukštojo mokslo diplomo tikrai nepatiks tavo šeimai, jeigu turės puikių bendravimo įgūdžių, bus dėmesingas tau, rūpinsis tavimi, bus įvairiapusė asmenybė ir stabilus finansine prasme? Tai tikrai nėra baigtinis sąrašas vaikino savybių, kurios pagal svarbą lenkia popierėlį. Kita vertus, galbūt tavo baimė, ką apie jį pagalvos kiti, rodo kitiems, kad tikrai yra kažkas, dėl ko tu abejoji?
Atitiko kirvis kotą. Senolių išmintis. Jei tavo tėvai ar šeima yra paprasti darbuotojai, labiau tikėtina, kad susirasi vaikiną iš panašaus sluoksnio. Taip, taip – luominė santvarka oficialiai išnykusi, bet faktas lieka faktu – vaikinas iš žemiausiojo sluoksnio tau netiks pagal jo socialinę aplinką, požiūrį į gyvenimą, vertybes. Kita vertus, tu visiškai gali netikti vaikinui iš aukštesnio nei tavo sluoksnio.
Negalvok, kokių vaikino trūkumų nekenti, bet pagalvok, su kokiais vaikino trūkumais gali susitaikyti. Per pasimatymą nuėjote į suši barą, o vaikinas nemoka valgyti lazdelėmis? O ne, tai tikrai ne pasaulio pabaiga – juk tai galima paversti linksmu nuotykiu ir pamatyti, kaip jis elgiasi kebliose situacijose. Jo keista kepurė? Jei tai ne klouno kepurytė, kelis mėnesius gali pakentėti, ir ateis pavasaris, o kitiems metams gali jam padovanoti tokią kepurę, kokia patiktų jums abiem. Viskas turi išeitį, tik pagalvok, ar nori ir ar verta jos ieškoti.
Pagalvok, ko tikrai nori. Pagalvok, ar tikrai, sparčiai judėdama link 30-mečio, nori šalia savęs turėti raumeningą mačo su žirnio dydžio smegenėlėmis? Galbūt tas dėl griežtai fiziologinių priežasčių (paskaityk apie fermentus), pliktelėjęs, bet vyriško žavesio nestokojantis docentas bus daug įdomesnis pašnekovas ir ne tik?
Noriu parašyti daug daugiau, bet sustosiu, nes einu į pasimatymą su SAVO VAIKINU.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: