Nori šviesos, bet renkasi tamsą: kodėl kriminalai ir emigracija užgožia pozityvias naujienas

 (23)
Sklaidant internetinius puslapius, jau seniausiai nieko nestebina tai, kad daugiausiai komentarų (o tuo pačiu ir peržiūrų) sulaukia straipsniai, kuriuose nagrinėjami kriminalai, emigracija, įvairūs žmonių nuopoliai ir nesėkmės. Kur kas mažiau dėmesio sulaukia teigiamos temos (su labai retomis išimtimis). Taigi, kyla klausimas: kodėl piktinamės juodomis spalvomis, nors patys jas ir pasirenkame?
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Karts nuo karto ir įvairiose televizijų laidose, ir internetinėje erdvėje iškyla diskusijos, kodėl žiniasklaidoje vis eskaluojamos neigiamą atspalvį turinčios temos, o į paraštes nugrūdama meno, mokslo, sporto ir kitos ne ką mažiau svarbios (o gal net dar svarbesnės!) temos. Tačiau lygiagrečiai piktinamasi: negi mes neturime kuo didžiuotis, apie ką kalbėti ir pan.?

Pastaruosius kelis metus populiarumo viršūnėje spindėjo temos su tokiai raktiniais žodžiais kaip Venckienė, Kedys, pedofilija. Kita neabejotinai aktualia tema (nors ir ganėtinai seniai aprašoma) išlieka emigracija. Šios aktualijos lietuvių tautai – lyg druska ant žaizdos, tačiau galima daryti išvadą, kad kuo labiau skauda – tuo maloniau.

Atsivertus bet kokią naujienų internetinę svetainę pagrindinis puslapis didžiulėmis raidėmis rėkte rėkia apie kelių erelį, pražudžiusį mažą vaiką ir moterį, apie eilinį korupcijos ar tarpvalstybinį skandalą politinėje erdvėje ar apie eilinio emigranto nesėkmių (retais atvejai – didžiulių sėkmių) liūną.

Po tokio pobūdžio straipsniais kaip iš gausybės rago pasipila komentarai. Dažnai komentarų skaičius būna įspūdingas. Tačiau koks jų turinys? Daugumoje piktinamasi, keikiamasi, šmeižiama, užverda diskusijos tarp pačių komentatorių – ne vienas „pasikalbėjimas“ perauga į vienas kito „išdėjimą į šuns dienas“. Beje, ir kiti komentatoriai prisijungia prie diskusijos, bandydami pasirodyti protingais ir žinančiais, kas, kaip, kada ir su kuo. Dažnai nukrypstama ir nuo straipsnio temos, o pagrindiniu tikslu lieka išsiliejimas (tik nežinia, ar teisinga linkme).

Žinoma, mes gyvename laisvoje šalyje, kurioje žmonėms suteikiama žodžio laisvė, tad laisvai galime pareikšti nuomonę viena ar kita tema, rašyti komentarus, straipsnius, medžiagą talpinti internetinėje erdvėje, tačiau nereikėtų pamiršti, kad šios laisvės nesuteikia teisės niekinti kitų žmonių nuomonių – savas nuomones turėtume išmokti reikšti korektiškai.

Kitas aspektas – internetiniuose puslapiuose vyraujančios temos. Kodėl neigiamą atspalvį turinčios temos kopia reitingo populiarumo laiptais, o kitos, tokios kaip menas, kultūra, mokslo pasiekimai – užmirštamos?

Natūralu, internetiniai portalai į matomiausią vietą iškelia aktualijas, kurios sutraukia didžiausią skaitytojų auditoriją, nes portalų uždirbamų pinigų kiekis tiesiogiai priklauso nuo to, kiek kartų straipsnis bus atverstas. Taigi, portalai prisitaiko prie skaitytojų ir viską pateikia pačioje matomiausioje vietoje. Skaitytojai – padėties šeimininkai. Tad kyla klausimas: kodėl nenorima keisti esančios situacijos – nereikalaujama (realiai ignoruojant venskienes, pedofilijas ir panašias temas) rašyti ir rodyti tai, kas šviesu (pvz., mokslinių olimpiadų prizininkų, meno, mados pasiekimų ir pan.)?

Norisi tikėti, kad kada nors visuomenė išaugs iš paniekos kitiems, nustos be perstojo sekti kriminalus ir pradės domėtis tuo, kas iš tiesų suteikia gyvenimui džiaugsmo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...