Eilinį kartą komentatoriai šauks: „Oi kaip susireikšmino, tu padirbtum už jų atlyginimą bla bla bla“. Dzin man. Aš nenoriu, kad kažkas nukentėtų, tiesiog noriu, kad „Maxima“ pravestų savo darbuotojams kokią paskaitėlę pavadimu, kad ir sakykime „Kultūringo elgesio su žmogumi ABC“.
Visa paprasta istorija prasidėjo taip, kad rugpjūčio 27 d. su mama nusprendėm aplankyti jos tėvų (mano senelių) ir nupirkti kokių nors vaisių ir saldainių. Pakeliui pasitaikė Klaipėdos prekybos centre esanti „Maxima“.
Na, kas buvo tuo metu šioje parduotuvėje apie pusę pirmos, pastebėjo, kad nebuvo nė vieno vienintelio vienkartinio maišelio nei saldainiams, nei vaisiams, nei bandelėms. Įeiname į parduotuvę ir vaizdas kaip per stichinę nelaimę - prie vaisių dirbantis vaikinas vos neapsiverkęs, nes greičiausiai jau nebežino, ką atsakyti žmonėms į klausimą „kur maišeliai? Kur man (rusiškas leksikonas) dėti persikus?“, kitos pardavėjos sako: „parduotuvėje - nė vieno maišiuko“, kitos pardavėjos po marškinėliais slepia likusius rulonus tų maišelių ir šnabžda: „tik niekam neduok, Maryt, jų“.
Stovime ir nesuprantame, kas vyksta, o nupirkti vynuogių norisi, nes mano močiutė eina dėl jų iš proto, na bet nėra tų maišelių, tai nėra - nupirksime sausainių. Galiausiai nelaimingasis (man tikrai nuoširdžiai gaila jo buvo) salės darbuotojas pasakė man: „Ponios, paprašykit maišiuko mėsos skyriuje, dar jų ten liko“. Padėkojome ir pėdinome iki to mėsos skyriaus. Na ir prasidėjo...
Situacija, kurios mes su mama tikėjomės:
- Atsiprašau, ar galite duoti maišiuką? Neliko nė vieno, nežinome, ką daryti, - pasako mano mama.
- Atleiskite, bet pačiom trūkumas maišelių, neturime kur dėti faršo, atleiskite už tokius nesklandumus (ir čia eina paaiškinimas, kodėl nėra maišiukų), - atsako maloni moteriškė, kuri su šypsena veide deda faršą senukui.
-Na ką gi, teks apsieiti be vynuogių, - pasako mama ir nueiname į sausainių skyrių, nes tikrai nesame iš tų kurios pučiame lūpas dėl kažkokių maišelių.
Bet lūpas, deja, teko papūsti, nes reali situacija atrodė va šitaip:
- Atsiprašau, ar galite duoti maišiuką? Neliko nė vieno, nežinome, ką daryti, - pasako mano mama.
- (Rusiškas švelnus leksikonas), čia kas jums, maišelių fabrikas? - atsako pikta, suplūkusi stambi moteriškė, kuri deda faršą išsigandusiam senukui.
- O tai kur mums įsidėt daržoves? - pasako jau šiek tiek išbalusi mano mama.
- O ką mum daryt, (truputėli šiurkštesnis rusiškas leksikonas), kur norit, ten dėkit, jau kelinta ateina ir prašo to (negražus būdvardis) maišelio. Nėra tų maišeliu (neaiškios kilmės leksikonas) - atsako ta pati, kažkada buvusi mandagi moteriškė.
- Atleiskite, bet tai kaip kalbat su mano mama! Ar aš pirkėja ar jūs?, - įkišau jau savo ilga trigrašį aš.
- Nepatinka, eikit (rusiška „eikit“ žodžio versija) iš čia, te ta maišą, - nuspjauna kažką moteriškė ir maišelis nuskrenda kažkur ant žemės. Mama mano balta kaip šviežias sniegas, man kojas pakirto, o aplinkiniai žmonės į mus žiūrėjo taip, tarsi atėjome nuvylioti jos vyro.
Nuleidome tyliai galvas ir mintyse bekeikdamos šią „mielą“ pardavėją išėjome iš jos skyriaus. Apėjome dar tą sausainių skyrių, bet jau nebesinorėjo nei sausainių, nei, gink Dieve, vynuogių ir vis dar girdėjome iš tolo kaip ana „lojo“ ant kitų kvailelių kaip mes, kuriems prireikė maišelio. Aišku, jau pirkti nieko nepirkome, bet užmetėme akį, kad pas tą vargšą berniuką prie daržovių skyriaus atsirado vienas paliegęs ruloniukas maišelių, kurių neliko per tris sekundes.
Kaip Jūs, miela „Maxima“ tą dieną galvojote kaip žmonės pasisvers daržoves, vaisius ar dar geriau riešutus ar saldainius, ir kur tie velnio maišeliai man nerūpi, bet jei jų nėra, tai bent malonėkite išvalyti savo krepšelius, nes joks sveiko žmogus nedės bandelės be maišelio į jūsų neplautus krepšius.
Bet esmė ta - išmokykite savo darbuotojus elementarios kultūros (gi teik pinigo užkalat, gi nesunku pravesti kokį kursą) arba nekelkite streso vargšams darbuotojams, sugalvodami panaikinti (arba bent tą dieną neatvežti) vienkartinius maišiukus (mes tikrai nepykstame ant tos moteriškes, manau, kievieno bendravimas (na gal ne toks... am... baisus) būtų, kai visi lenda tų maišelių) arba bent įspėkite pirkėjus, kad šiandien nėra maišelių ir net nebandytumėme pirkti sveriamų produktų. Gi taip paprasta, a?
Negi man, paprastai moteriškei, jus mokyti verlo etikos ir bendravimo su klientais? Gėda pelėda.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!