Visų pirma, sutinkame išankstinį nusistatymą, kuris automatiškai atmeta visus prieštaraujančius argumentus ir tik sustiprina esamą požiūrį. Tai tikra rykštė diskusijose, nes žmogus susikuria kiautą, pro kurį neprasiveržia jokia informacija, galinti pakeisti nuomonę. Pavyzdžiui, autorė rašo, jog bandė „susidėlioti mintis, atsakyti sau į vis kylančius klausimus, skaityti įvairias nuomones ir žvelgti plačiau“, tačiau tai jos nuomonės ir vertybių nepakeitė. Yra LABAI didelė tikimybė, kad tam tikras išankstinis nusistatymas iš anksto nulėmė pasirinkimą. Be abejo, negalime tiksliai pasakyti, ar autorė turi tokių nuostatų, tačiau bet kokiu atveju jų reikia vengti, jeigu norime konstruktyvios diskusijos.
Vis dėlto pakalbėkime konkrečiau apie argumentus. Kalbėdama apie „žudymą“ (abortus), autorė manipuliuoja įvairiomis sąvokomis, tačiau visiškai niekuo nepasiremia. Minimos liberaliais save laikančių žmonių pagyros apie savo „išprusimą“, neturinčios nieko bendro su diskusija. Tai yra „ad hominem“ – argumentas prieš žmogų, kai bandant įrodyti savo teiginį, remiamasi oponento trūkumais ir savybėmis. Nepaisant to, nė sakiniu nepaminimos Europos Žmogaus Teisių Teismo išvados, Jungtinių Tautų konvencijos šiuo klausimu.
EŽTT išvadose rašoma, kad žmogaus teisių įstatymai netaikomi negimusiems vaikams. O autorė manipuliuoja primityviomis sąvokomis „mano“, „savo“, neva galinčiomis leisti žudyti žmones (dvejų metų nuosavą sūnų), kuriuos juk iš tikrųjų gina žmogaus teisių įstatymai. Tad autorė ne tik savo pačios neišmanymą dangsto svaidydamasi kaltinimais dėl kažkieno „gyrimosi didžiuliu išprusimu“, bet ir necituodama jokių teisės tekstų paprasčiausiai paima kelis žodžius („savo“, „mano“), kurie tarsi atstoja įstatymus ir vyksta neaiškus, niekuo neparemtas svarstymas.
Tarp kitko, būtų įdomu sužinoti, ar straipsnio autorė ir ją palaikantys žmonės pritaria abortui, kai gimdyvei gresia mirtis, arba kūdikiui – didelis neįgalumas visam gyvenimui. Galbūt turėtume paaukoti motinos gyvybę, kad „nežudytume“ dar negimusio kūdikio? Jeigu ne, tai iškyla klausimas apie taikomus dvigubus standartus.
Apie eutanaziją – straipsnyje paminėta, kad išgyja ir ligoniai, kuriems buvo duota mažai šansų. Tačiau eutanaziją renkasi tokie ligoniai, kurie, pavyzdžiui, kenčia nepakeliamus skausmus, ir žino, jog tikimybė išgyti tolygi stebuklui. Vyksta negrįžtami procesai. Taip pat yra ir seni žmonės, kuriems sergant tam tikromis ligomis sveikata jau nebeatsistatys. Tad apie kokį pasveikimą čia kalbama? Vieną iš šimto tūkstančių? Ir vėl nediskutuojama apie esmines priežastis ir paskatas, verčiančias rinktis eutanaziją. Vietoje to prieinama prie dar vieno mąstymo akligatvio – juk teiginys „iš pradžių apie X nebuvo net minties...“ nėra joks pateisinimas uždrausti X. Kur konkretumas?
Vėliau autorė pamini mokslinius straipsnius apie „žudymo naudą“ ir teigia galinti surasti lygiai tiek pat straipsnių su priešinga nuomone. Jokio konkretumo ir argumentų čia nėra, nes visiškai nerašoma apie duomenis, pateikiamus tuose straipsniuose, nėra nė vieno fakto ar jokios statistikos. Žodžiu, tų visų mokslinių straipsnių turinys laikomas beverčiu. Kaip galime diskutuoti, jeigu nesiremiame jokiais moksliniais duomenimis?
Pereidama prie „tradicinės šeimos“ klausimo, autorė apgailestauja, kad „visuomenė taip kiršinama, taip dalijama į dvi dalis“. Ir vėl atsitrenkiame į išankstinių nuostatų sieną – jeigu kažkas nepritaria mano nuomonei, bando diskutuoti, vadinasi, visuomenė dalijama į dvi dalis. Aršiems „tradicinių vertybių“ propaguotojams reikėtų sau užduoti klausimą, kas labiau dalija visuomenę: ar argumentuotos diskusijos ir faktai, ar atvirai demonstruojama neapykanta ir nenoras priimti kitokių žmonių.
Ne paslaptis, kad kitokie žmonės visada „normalios visuomenės“ buvo verčiami jausti gėdą ir pažeminimus. Tai vyksta jau nuo gilios senovės. Tačiau kodėl dabar žmonės, kurie lyg ir bando gvildenti šias neapykantos bei tolerancijos problemas, jaučia, kad patys turės stoti į pažemintųjų vietą ir jausti gėdą? Atseit jeigu mes priimtume kitokius žmones, patys turėtume tapti nekenčiami! Kieno tai problema – ar tų kitokių žmonių, kuriuos mes galėtume laikyti pilnaverčiais, ar mūsų, kurie dėl savo susikurtų kompleksų ir baimių nesugebame to padaryti? Visuomenėje taip įsišaknijęs pyktis ir nesugebėjimas tramdyti emocijų, jog be pagrindo pradedame bijoti, kad tas pyktis atsisuks prieš mus pačius.
Prieiname prie kitos opios temos – įsivaikinimo netradicinėse šeimose. Deja, čia irgi aiškių argumentų bei statistikos nė su žiburiu nerasime. Autorė mini „akivaizdų vaikų traumavimą“. Žinoma, kol vyrauja tokios nuotaikos, būtų paprasčiausiai neprotinga įteisinti šį dalyką. Tačiau įsivaizduokime, kad visuomenėje tokios šeimos nesusilauktų neigiamos reakcijos. Ar autorė vis dar kalbėtų apie vaikų traumavimą? Didelė tikimybė, jog taip, tačiau čia mes turime žvelgti ne iš savo subjektyvios pozicijos, o ieškoti statistikos, duomenų palyginimo dėl smurto šeimoje ir kitų rodiklių. Tik tada galėtume turėti argumentuotą diskusiją. Čia gi viskas automatiškai atmetama net
nesigilinant.
Po to eilinį kartą sutinkame „ad hominem“ – atseit LGBT atmeta visas kitokias nuomones. Vėl skubu pasakyti, kad nesu joks LGBT šalininkas ar gerbėjas, paprasčiausiai bandau parodyti, kaip aklai atmetami visi sveiko proto argumentai, kuriuos pateikia ABI pusės, o pereinama prie asmeninių jausmų bei įžeidimų. Antai rašoma: „heteroseksualai turi tylėti, nes jie neapsiskaitę, konservatyvūs“. Kuo šis verkšlenimas gali prisidėti prie konstruktyvios diskusijos?
Galiausiai „visuomenė yra kiršinama, įtampa auga, žmonės ima pavargti ginčytis“. Kaip galima apskritai ginčytis bet kokia tema, ar tai būtų politikos klausimai, ar bet kas kita, jeigu prasideda asmeniškumai, pradedama kalbėti apie asmenines simpatijas tam tikriems piliečiams? Pagalvokite: jums netoleruoti kitokių žmonių leidžiama, tačiau JUS jie turi besąlygiškai toleruoti! Ar tai ne dvigubi standartai? Po to skundžiatės, kad jūsų nuomonės neišklauso. O patys ką darote? Ar tik aklai neatmetate argumentų, nesistengdami įsigilinti? Kaip Biblijoje rašoma, matote krislą kito akyje, bet ne rąstą savojoje.
Tad ir man kyla toks pats klausimas, kaip straipsnio autorei, tik šiek tiek kitoks: kiek toli dar eisime – ne diskutuodami, o drabstydamiesi purvais? Kada pagaliau mokyklose bus mokoma apie argumentus „ad hominem“, išankstines nuostatas, psichologiją ir kada dauguma žmonių sugebės diskutuoti konstruktyviai? Manau, tada ir komentarai nebebus šlamšto krūva, o racionalūs, be jokių jausmingumo proveržių išdėstyti požiūriai. Kol viso to nebus, vargu, ar toli benueisime...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!