Po puikiai baigtos gimnazijos, siekiau išlaikyti egzaminus, įstoti į universitetą, rasti geriausią galimą darbą, būti geriausia. Geriausia visur. O nauji tikslai vis noko vienas po kito kaip nauji, vis gražesni vaisiai vėlyvą pavasarį. Mano gyvenimo posūkis neįvyko aplankius ligai, jis neįvyko ir iš gyvenimo pasitraukus keliems artimiems žmonėms, bet jis įvyko staiga. Aš pajutau tuštumą.
Vakare, jau visai beužmiegant savo esybėje apčiuopiau skaudžią prarają. Turiu gražius namus, naują mašiną, vaikštau apsirengus dizainerių drabužiais. Ir vardan ko? Visi tie troškimai, tos paikystės, gaivališki instinktai turėti, imti vis daugiau buvo užvaldę mane, dėl jų gyvenau. O gavau nuvargusią sielą, kiekvieną rytą maskuojamus paakius, liūdną šypseną ir tikėjimo praradimą.
Ilgus mėnesius tas šauksmas širdyje, tas mažas uždarytas paukštelis auksiniame narve vis garsiau čiulbėjo, atmesdamas naujus pirkinius ir ieškodamas to, kas seniai jau buvo mirę. Kartą ryte pramerkusi vis dar aptraiškanojusias akis nebeatsikėliau. Dabar net juokinga pagalvojus, kaip drastiškai tada nusprendžiau viską keisti.
Buvo sunku pakelti tą svetimą jausmą, kai jaučiausi laisva, nuo nieko nepriklausoma ir, svarbiausia, niekam nepriklausanti. Nusipirkau bilietą į Madridą, net neprisimenu tikslios priežasties, kodėl nusprendžiau išvažiuoti būtent ten, tiesiog žinau, kad visiškai turėjau pakeisti supančią aplinką, žmones, kalbą bei kultūrą. Nuvykus ieškojau ženklo, kažko, kas pasuktų mane tinkama linkme.
Po keleto dienų sužinojau apie „Camino de Santiago“ – Švento Jokūbo kelią, kuris prasideda Prancūzijoje, Saint Jean de Pied Port mieste ir tęsiasi per visą šiaurinę Ispanijos dalį iki Santiago de Compostela katedros. Šio kelio ilgis siekia beveik 800 kilometrų. Tuomet ir pradėjau kelionę, kelionę savęs link, kuri ir tapo mano sielos išlaisvintoja.
Dabar suprantu, ką anksčiau dariau ne taip ir kaip mylėti gyvenimą. Jūs klausiate manęs, o kur istorija apie TĄ pirmąją meilę? Vyriškį, kurį sutikau šiame kelyje? O gal slaptą gerbėją, kuris visą savo gyvenimą pralaukė būtent manęs, tos vienintelės? Aš atradau jį – gyvenimą, svarbiausią dalyką, kurį mes, žmonės, turime mylėti. Pirmąją ir paskutinę savo meilę. Be kurios visa kita netenka prasmės, užgęsta vakarinės saulės spinduliuose. Nemylėdami gyvenimo mes tampame lyg krentantys rudeniniai medžio lapai: talžomi savo tikslų lyg vėjo ir galiausiai nukritę ant žemės supūvam, visiškai nepalikdami pėdsako...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Laimėk lėktuvo bilietus! Pasidalink savo meilės istorija!
Ta saldi mokyklinė meilė, kai šiurpuliukai atsiranda vien palietus jo ar jos ranką, o pamokų kas rytą lauki kaip Kalėdų tam, kad vėl susitiktumėte tame pačiame suole – pamenate? Tikriausiai tokių dalykų net ir norint nepavyktų pamiršti...
Tačiau ne visi į mokinių draugystes žiūri taip romantiškai. DELFI rašė, kad bučiniai mokyklos koridoriuje gali baigtis rimtais nemalonumais. Tuo įsitikino kaunietė Inga, kurią su draugu „nusikaltimo vietoje” aptiko konservatyvių pažiūrų mokytoja. Visaip išgėdino ir nutempė pas direktorių.
Pasidalinkite – kokia Jūsų patirtis? Prisiminkite savo mokyklų mylimuosius ir mylimąsias – ar dažnai apie juos pagalvojate, susitinkate, o gal vis dar esate kartu? Atskleiskite, kaip į santykius mokykloje reagavo mokytojai, tėvai ir kiti mokiniai. O gal galite pasidalinti paslaptimi, kad teko įsimylėti ar suvilioti mokytoją?
Atėjus naujiems mokslo metams su šypsena prisiminkime mokyklą ir pasidalinkime savo išgyvenimais. Už atvirumą ir nuoširdumą Jums atiteks prizas – du lėktuvo bilietai iki 2014 m. pabaigos „Air Lituanica“ oro linijomis pasirinkta kryptimi!
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda arba rašyti čia: