Nesistebėkite pasimetusiais 18-mečiais – pasižiūrėkite, ko mes juos mokome

 (33)
Pagaliau prasidėjus aktyvesnėms pastangoms reformuoti švietimo sistemą, negaliu susilaikyti neišsakiusi požiūrio, kurį retai gali išgirsti šiose diskusijose. Dauguma koncentruojasi į programas ir prietaisus, kuriais turėtų būti mokomi vaikai, tačiau retas kuris atsigręžia į švietimo istoriją, tikslą ir sampratą.
© DELFI / Tomas Vinickas

Mes dažnai visuomenėje kalbame, kad norime užauginti kūrybingus, savimi pasitikinčius, savarankiškus, pilietiškus vaikus, taip bandydami išsaugoti ir įtvirtinti savo tautos sąmonėje turbūt svarbiausią vertybę – laisvę ir iš jos kylančią demokratiją. Kiek tam skirta pamokų, atminimo dienų, švenčių ir per jas skambančių gražių frazių... Tačiau ar tikrai auginame būtent tokius vaikus?

Kaip galime tikėtis savarankiškų, laisvų žmonių, kai mažiausiai 12 metų jiems yra nurodoma, ko ir kaip jie privalo išmokti? Kai pačiu vaiku yra nebepasitikima, nors iki žemdirbystės atsiradimo visas mokymosi procesas buvo patikėtas (ir pačios gamtos, ir bendruomenės) tik į jo rankas, o pasaulyje yra ne vienas pavyzdys, kad net ir šiuolaikiniame pasaulyje tai vis dar puikiai veikia.

Kaip galim tikėtis kūrybiškumo, kai visas mokymosi procesas yra orientuotas į galutinį produktą, į tikslą: pažymį, kontrolinį, egzaminą, tačiau primygtinai kartojama, kad mokomės ne dėl pažymio? (tai mažų mažiausiai skatina asmenybės susidvejinimą...) Kūrybiškumas negali būti išmatuotas, jis neatitinka jokių reikalavimų, nes jo tikslas – ne sukurti kažką naujo, bet kurti nauju, įdomiu būdu.

Atsiradus tikslui, atsiranda noras (arba būtinybė) jį patenkinti, o iš to – ir baimė suklysti, stresas ir konkurencija, kurie nepalieka vietos kūrybiškumui. Tad kodėl reikia versti vaiką siekti rezultato, o ne leisti mėgautis procesu, kurio metu rezultatai pasiekiami savaime?

Kaip galim auginti laisvos sąmonės piliečius, kai nuo mažens jiems yra nustatomos taisyklės, kurioms jie nedvejodami privalo paklusti, kai už kiekvieną klaidą yra baudžiama ne tik pažymiu, bet ir socialiniu pažeminimu (kuris turbūt tikrai nėra taikomas sąmoningai, bet atsiranda, kai vaikai yra išskirstomi pagal amžių ir vertinami, taip sudarant palankias sąlygas pamatyti, koks esi nevykėlis ir kaip prastai sugebi padaryti tai, ką tavo bendraamžiai atlieka geriau) ir kaip tokiomis sąlygomis galime tikėtis laimingų, užjaučiančių, rūpestingų, sąmoningų, bendruomeniškų ir laisvų piliečių?

Mūsų, kaip nuo agrarinės kultūros labai nenutolusios civilizacijos, sąmonėje vis dar gajus mąstymo modelis, diktuojantis, kad vaikas, kaip ir javai ar kviečiai, negali užaugti pats. Jis jokiais būdais nesugebės perprasti pasaulio ir jo pažinti savarankiškai, be suaugusiųjų nurodymų (žinoma, niekas neatkreipia dėmesio į faktą, kad vaikams tai yra įgimta, natūralu ir jie tai darė ir vis dar daro nuo akmens amžiaus laikų). Todėl privalome pasirūpinti laiko trukme, kurią jis turės praleisti „mokydamasis“, programa, kuri diktuos, ką jis privalo žinoti, autoritetais, kurie nuspręs, kaip vaikas privalės mokytis, jo pasiekimų įvertinimo įrankiais, kurie padės įvertinti ir „išreitinguoti“ mūsų užaugusį „derlių“.

Galbūt toks vaikų auginimas nėra blogas. Juk bent kai kurie išmoksta sunkiai dirbti, nekvestionuodami sekti nurodymais, stengtis tik tiek, kad pasiektų kartelę arba atvirkščiai, iškiltų virš visų kitų, nekreipdami dėmesio į tuos, pasilikusius apačioje. Tačiau ar mes norime kurti ateities tautą su tokiomis vertybėmis? Ir ar pateisinamas mūsų stebėjimasis aštuoniolikmečiais, kurie iš mokyklų išeina nesavarankiški, nesugebantys nuspręsti, ko nori iš savo ateities, nesugebantys mokytis, prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, sekantys minią, neieškantys inovacijų nusistovėjusiose ir jau nebeveikiančiose srityse. Juk su tokiu mokymu mes juos ruošiame tokiam pasauliui, kuriame yra vienas kelias į sėkmę, kur atsakymus ir „tinkamus“ metodus ar pasirinkimus mums visada pasufleruos kas nors iš „aukščiau“. Tačiau tai yra praeities pasaulis.

Gyvenimo taisyklės keičiasi ir, jei anksčiau užteko išmokti pasirinkti savo funkciją visuomenėje ir tyliai ją atlikti, dabar mes privalome kvestionuoti esamus būdus, standartus ir vertybes, kurios mus vis greičiau artina prie pasaulinių krizių, kurių išspręsti senais metodais, senuoju mąstymo būdu nesugebėsime. Mes turime ruošti vaikus ne praeičiai, o ateičiai, kuri reikalauja radikaliai kitokio mąstymo ir pasaulio supratimo.

Ne programą reikia keisti. Papildomos šachmatų ar emocinio intelekto ugdymo pamokos ar prailginti mokslo metai nepadės. Dabartinis švietimo modelis gal ir tiko prieš kelis amžius, kai vaikas privalėjo išmokti nuslopinti savo norus tam, kad jų vietą galėtų užimti paklusnumas ir nuolankumas, būtinas norint išsaugoti darbo vietą pas stambų žemvaldį ar fabrike, nes nuo to priklausė jo šeimos išgyvenimas. Tačiau dabar yra XXI amžius. Ir taip, nors palyginus neseniai patys tapome laisvi nuo „autoriteto“, žinančio, kaip turėtume gyventi, tai turėtų tik paskatinti mus siekti, kad mūsų vaikai užaugę netaptų naująja „sovietinio runkelio“ vakarietiškąja versija. Mes turime permąstyti istoriją ir dabartį, nuspręsti, ne tik kokios norime mokyklos programos ir jos tikslo, bet ir pačios visuomenės, ar ji norės ir sugebės priimti laisvą, ne į konkurenciją ir augimą dėl augimo, bet į žmogiškąsias vertybes susitelkusį, savarankiškai mąstantį, žmogų. Turime sąmoningai nuspręsti, ar ir toliau keliausim į naujuosius viduramžius, ar judėsime pirmyn į tikrai laisvų ne tik kūnu, bet ir sąmone žmonių valstybę.

Aš nesu pirma, kuri garsiai šaukia apie sugriuvusią švietimo sistemą, bet turbūt būsiu viena iš nedaugelio, kuri, bijodama dėl savo, savo šalies ir pasaulio visuomenės ateities, nuoširdžiai prašo ją radikaliai permąstyti ir kurti iš naujo.

P. S.: svarbiausia mintis, kurią, tikiuosi, dauguma žmonių, kurių balsas yra svarbus šioje diskusijoje, supranta, yra ta, kad negali numesti vaikui programos kaip kokio kaulo ir tikėtis, kad jis pagal jos keliamus tikslus ir užaugs. Vaikai stebi pasaulį, kuris juos supa ir natūraliai mokosi, kokiais turi tapti tam, kad jame išgyventų ir pritaptų. Todėl „ugdyk“ vertybes, mokyk įvairių dalykų nemokęs, tačiau didelė dalis vaikų jų neišmoks, jei to nematys pasaulyje, kuris juos supa.

Radikaliai perkurtas švietimas atrodo gan atgrasi idėja, nes leidus vaikams mokytis patiems, savarankiškai, leidus pažinti, suprasti pasaulį ir daryti išvadas apie jį, vėl gražinus laisvę, atsakomybę ir iniciatyvą į jų rankas – tai priverstų ir visą aplinką, visus visuomenės narius permąstyti savo gyvenimus, suprasti, kokį pavyzdį jie rodo, kokį pasaulį kuria ir kokiame gyvena jie ir jų vaikai. Vaikai taptų dar aiškesniu jų pasaulio atspindžiu, o juk dažniausiai jis niekam nepatinka. Gal dėlto artimiausiu metu ir nesulauksime esminės reformos, išgelbėsiančios mūsų švietimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“ ir išreikškite savo nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (91)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.