Gaila straipsnio „Padariau klaidą, kad ištekėjau: už skyrybas sumokėjau vaiku“ autorės, manau, neturėjo jai taip nutikti, ypač kai gyveno susituokę, o ne „susimetę“.
Truputį mano istorijos... Sužinojau, kad laukiuosi, būdama labai jauna, svetimame krašte, su svetimšaliu. Jis – europietis, bet proto nelabai turėjo. Kaip čia dabar laukiuosi ir net nesusituokusi?Žinoma, pati pasakiau, kad noriu vestuvių, dar ir dabar labai gerai pamenu jo reakciją ir atsakymą – ne!
Nukabinau nosį, truputį maudė širdį, nes kaip čia dabar niekada nepasipuošiu balta suknele?! Po kiek laiko vaiko tėvas sužinojo, kad gali gauti vizą, bet tam reikia kelti vestuves. Kadangi jau žinojo, kad aš šito noriu, labai drąsiai apie tai pasakė man. O ir pats pradėjo šnekėti, kad jaučiasi, kad esame ne pilna šeima, nes neturiu jo pavardės. Net juoktis pradėjau – dabar jam pilnavertė šeima parūpo, nes vedęs galės gauti dokumentus. O juk ne porą savaičių ar mėnesių buvo praėję po to, kai jis man pasakė „ne“. Tai įvyko po kelių metų, kai vaikelis jau buvo paaugęs, širdgėla baigėsi, buvo visai kiti rūpesčiai.
Ironiška... Pasakiau savo atsakymą su tokia pat veido išraiška ir tonu kaip ir jis man anksčiau – „ne!“ Taip man palankiai ir baigėsi istorija (...). Tikriausiai reikia jam padėkoti, kad jis mane atstūmė pirmą kartą, kitaip nebūčiau turėjusi laiko apgalvoti ir įvertinti mūsų santykių, būčiau padariusi labai klaidingą sprendimą.
Antra mano piršlybų istorija. Stovėjome oro uoste, laipino į lėktuvą, o jis ėmė ir pasipiršo man. Atrodo, dauguma merginų būtų be galo laimingos, aš irgi gal būčiau buvusi laiminga, jeigu nebūčiau žinojusi jo tikrų ketinimų. Šiam vyrui labai reikėjo papuošalo jo gyvenime.
Taigi stovime oro uoste, visų akys – į mus, man baisiai gėda, nes noriu pasakyti „Ne“, bet kaip čia dabar padarysi tokiam vyrui gėdą prie kitų žmonių? Sutikau, pagalvojau, kad pakalbėsime apie mano atsakymą vėliau. Gerai, kad ir antrą kartą nepavyko apsirengti baltos sukneles, nes tai būtų buvusios tik dar vienos skyrybos (...).
Iš tikro, pirmą kartą labai norėjau ištekėti, pačiai atrodė, kad šeima bus stipresnė, bet taip galvojo mano jaunas, nepatyręs protelis, kuris nesuprato, ka reiškia gyvenimas, kad vestuvės yra tik vienos, dviejų dienų šventė, kur viskas gražu kaip pasakoje. Iš tikro, manau teisiškai susituokti taip pat yra naudingiau, tada bent jau turtas yra dalinamas, o kai gyveni „modernioje“ šeimoje, tai popieriai jau prastesni...
Man vedybos – graži šventė, kurioje visas dėmesys yra sutelktas į jauną porą, kuri nutarė sujungti savo gyvenimus ir sujungti dvi šeimas į vieną. Abiem atvejais aš jaučiausi, kad jeigu ištekėsiu, mano gyvenimas baigsis... O aš norėjau pasijausti taip, kad aš dar tik pradedu gyvenimą, gausiu naujų įspūdžių, patirties ir nuotykių.
O gal tai buvo mano vienintelės progos gyvenime?! Kad ir kaip bebūtų, noro susituokti yra, bet nepasitikėjimo – taip pat...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Ir tada jie gyveno ilgai ir laimingai...“ Paprastai būtent taip baigiasi pasakos, jau nuskambėjus bažnyčioms varpams, skelbiantiems apie į bažnyčios kiemą išėjus naujus jaunuosius. O ar galima tokia pabaiga, kai pora vieną dieną tiesiog nusprendžia, kad nuo šiol visą likusį gyvenimą praleis kartu?
Šiais laikais žmonės vis dažniau neskuba susieti gyvenimų oficialiai – juos stabdo ne tik baimė, ar tikrai rado žmogų, su kuriuo praleis visą gyvenimą, bet ir būsima finansinė atsakomybė už kitą žmogų, noras nepaklusti nusistovėjusioms visuomenės taisyklėms.
Tuo metu noriai ant piršto maunantys vestuvinį žiedą dažnai sako, kad jiems šis prieš artimuosius ar Dievą ištartas įžadas yra svarbus, garantuoja ir saugumą, galų gale – patogumą, pavyzdžiui, auginant vaikus. Dažnai gajus požiūris, kad ištekėti nori ypač moterys, svajojančios pasipuošti balta suknele... Ar tikrai?
Klausiame Jūsų – ar santuoka būtina laimingai meilei? Kodėl apsisprendėte savo santykius sutvirtinti santuoka, o gal galite pasidalinti rimtomis priežastimis, kodėl to daryti nereikėtų? Paneikite mitą, kad visos moterys svajoja ištekėti, o vyrai bijo vesti!
Konkurse galite dalyvauti iki gruodžio 19 d. trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santuoka“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo lapkričio 28 d. iki gruodžio 19 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2014 m. gruodžio 22 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.
5. Prizas – 3 knygos: „Nepriekaištingos knygų idėjos“, „Patiekalai šeimai“, „Būstas užmiestyje: sodybos, vilos, vasarnamiai“.
Prizas į pinigus nekeičiamas ir negali būti padovanotas kitam asmeniui, prizą gauna tik laimėjęs asmuo.
6. Žaidimo organizatoriai UAB „Delfi“ pasilieka teisę keisti žaidimo taisykles.
7. Žaidimo organizatoriai turi teisę pašalinti žaidėjus sukčiavimo atveju.