Pirmas straipsnio sakinys ir man iškyla Abraham Harold Maslow (1908-1970 m. humanistinės psichologijos pradininkas) žodžiai – „visa Būtis yra tik neutrali arba gera, o blogis, skausmas arba grėsmė tėra daliniai fenomenai, atsirandantys nematant visapusiško ir suvienyto pasaulio, regint jį tik iš egocentriško arba per žemai esančio požiūrio taško... Nesuderinamumai, priešpriešos ir prieštaravimai yra dalinio pažinimo produktai ir išnyksta pažinus visumą“ (A. H. Maslow. Būties psichologija. Vilnius, 2001, p. 29).
Kodėl išskiriu šiuos žodžius? Humanistinėje psichologijoje akcentuojamas visapusiško ir suvienyto pasaulio matymas. Šis matymas nėra „Toleruoju, bet...“. Matyti ir priimti visumą yra ugdomas įgūdis.
Matyt, visi sutiksite su tuo, kad visi pasisakymai apie „vertybes“ tėra tik pasisakymai apie asmeninius skonius, teikiamus prioritetus. Ir visiškai nesvarbu, ar tai pasako Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas, ar parduotuvės pardavėja, ar studentas, ar Seimo narys, ar kt.
Siekdami žmonių vienybės, turėtume nesupriešinti žmonių savo asmeniniais prioritetais, o bandyti pažinti visumą, nors dalis visumos mums gal ir nėra itin priimtina, bet ji yra ir jos neigimas bei priešinimas sukelia tik priešpriešą. Gal aš, kaip mama, nelabai mėgstu abortų, tačiau žinau, kad tai yra kitos moters pasirinkimas, o ne mano. Gal aš priskiriu save laisvamaniams, bet tai nereiškia, kad tikintieji yra kažkuo blogesni nei aš.
Kiekvienam žodžiui – taip pat ir „tolerancijai“ – mes suteikiame prasmę. Tolerantiško jaunimo asociacija nėra prostitučių namai Prancūzijoje. Tai visuomeninė jaunimo organizacija, kuri oficialiai veikia nuo 2005 m. Niekada nekilo tokia mintis, kad mūsų įsteigta organizacija yra prostitučių namai. Juk dauguma žmonių Bažnyčios netapatina su Kryžiaus žygiais, inkvizicija, raganų laužais, deginamomis knygomis, tamsiaisiais viduramžių laikais, ir kt. Tikėjimas – tai šviesa, gėris.
Kas yra tolerancija? „1995 m. Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos Deklaracijoje teigiama, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas, atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas, ir pripažinimas.
Kitaip tariant, toleruoti – nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę. Toleruoti reiškia suvokti ir pripažinti, kad kitos lyties, tautybės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, pažiūrų ar kitų ypatybių turintis žmogus nėra blogesnis, žemesnis, menkesnis. Jeigu nemėgstame žodžio „tolerancija“ – gal turėtume atsakyti patys sau, kodėl? Kokių universalių Žmogaus teisių ir laisvių nesuprantame ir (ar) nepripažįstame? Kodėl kalbėdami apie pagarbą žmogui, kalbame ne apie visus, kuriems skauda, o tik dalį – narkomanus, vienišas mamas?
Gal sakysite nesikabinėti prie žodžių? Tačiau jau 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seime bus svarstomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, kuriame norima apibrėžti šeimą kaip santuoką. Tai skambėtų taip – „Toleruoju nesusituokusius, tačiau jie ne šeima ir tiek“.
Mes patys toleranciją paverčiame mūsų netolerancijos verge. 98 Seimo nariai nori visai Lietuvai „nurodyti“, kas yra šeima. Rūpestis šeima nėra blogai, tačiau turime žiūrėti į visumą, realybę. Lietuvoje kas trečia šeima yra nesusituokusi. Kaip pavadinsime šias šeimas? Manau, kad vėl bus atrasti diskriminaciniai naujadarai, kurie pakeis buvusius ir sunkiai išgyvendintus – sugyventinius, benkartus, ir kt. Ypač skaudu dėl vaikų. Toleruojame, kad esi, bet geriau jau būtum gimęs šeimoje...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!