Neklauskite apie karą Sirijoje – jis jau seniai vyksta

 (21)
Klausimas, ar bus karas Sirijoje, iš tikro beprasmis, nes karas ten jau seniai vyksta. Klausimas turi būti toks – ar bus sunaikintas dabartinis diktatūrinis šalies režimas? Vietoj termino „karas“ labiau tiktų naudoti „karinis smūgis Sirijos režimui“, bet tiek jau to – šiame tekste sakysiu „karas“, bet aišku, turėdamas omeny tą būsimą smūgį.
© Reuters/Scanpix

Karas Sirijoje neišvengiamas – tai akivaizdu. Tas karas gali būti žaibiškas, vien naikinantis pagrindinę karinę Sirijos infrastruktūrą, bet gali tapti ir ilgu bei sekinančiu ar netgi (kas visų pavojingiausia) gali išplisti toli už Sirijos ribų. Kai kas nuogąstauja, kad jis gali net mus pasiekti. Tai jau mažai tikėtina, nors – neatmestina.

Kas bus, jei karas įvyks? Ogi nieko gero – daug aukų, galimas karo išplitimas už Sirijos ribų, galimas naujų teroristinių grupuočių atsiradimas ir galų gale - pasaulio galingiausių valstybių dar didesnis supriešinimas. Kas bus, jei karas neįvyks? Ogi nieko blogo – Assado režimas vėl valdys šalį, geriau ar blogiau (tai mums nesvarbu, juk tai jų vidaus reikalas). Visi su tuo susitaikys ir vėl viskas stos į savo vėžes – bent jau tame regione.

Ar tikrai? Aišku, kad ne. Jei dabartinis išprotėjęs režimas ir toliau pasiliks valdžioje, tai jis žiauriai atkeršys savo priešininkams (o kas tie priešininkai, tikrai nesirinks - klius visiems iš eilės – taip, kaip ir dabar). Tuo tikrai neapsiribos – keršys ir savo priešams (tikriems ir tariamiems) ir už šalies ribų. Kas baisiausia – pasijus nenugalimu, galinčiu diktuoti savo valią ir ideologiją visam pasauliui.

Aišku, Sirija, palyginus su visu pasauliu, yra tik menka šalis, ir ji viena tos valios tikrai nediktuos, Sirija iš tikro  – tik viena iš daugybės kortų pasauliniame žaidime, bet dabar ši korta virto koziriu. Sirija visą laiką buvo svarbi sankryža, kurioje susikryžiuodavo Rusijos, Kinijos ir Irano interesai, ir daugmaž šioms jėgoms sutarus, virto svarbiu placdarmu, iš kurio eksportuojama gana svarbi įtaka Artimiesiems Rytams. Galima sakyti, kad netgi pati Sirija buvo šiokia tokia savarankiška jėga. Ir štai – dabar šis placdarmas žlunga, Rusija, Kinija ir Iranas nebetenka savo įtakos šiame tikrai svarbiame regione. Šios „placdarmo“ svarbą patvirtina Irano į Siriją siunčiami smogikai ir Rusijos kariniai laivai, blokuojantys visą Sirijos pakrantę.

Tikslesnis klausimas turėtų būti ne būtų ne „kas bus, jei karas neįvyks“, o kas bus, jei dabartinis Sirijos režimas nebus sunaikintas? F. D. Rooseveltas, JAV prezidentas, yra pasakęs - „Jeigu nuolaidžiausime blogio jėgoms ir nesuteiksime pagalbos tiems, kas stovi jų kelyje, tik priartinsime dieną, kai jos puls mus“. Aišku, jis tai pasakė žymiai dramatiškesnėmis aplinkybėmis, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, bet tai esmės nekeičia. Juk ir tas karas, didžiausias iki šiol buvusių pasaulio istorijoje, prasidėjo nuo „vietinio konflikto“ tarp Vokietijos ir Lenkijos. Kodėl Miuncheno sindromas – t. y. nuolaidžiavimas blogiui, pastoviai kartojasi pasaulio istorijoje? Kodėl vis atsiranda „gudručių“, manančių, jog gali susitarti su diktatoriais ir net juos pergudrauti, patys išlikdami nuošaly?

Atsakymas paprastas – tai elementarus savisaugos instinktas. Bet ar visada tas instinktas padeda išgyventi? Juk žmonija išliko ne dėl to, kad visada saugojosi pavojų, o atvirkščiai – kad kovojo su tais pavojais. Aišku, nėra ribos tarp drąsos ir beprotybės, kaip ir tarp atsargumo bei bailumo, bet tai neišvengiama. Bet kad tai būtų tik elementari savisauga.

Kur gi ne – daugelis pasisakančių prieš Assado režimo naikinimą vadovaujasi ne savisaugos jausmu, bet „taikos palaikytojo“. Kai tuo tarpu šio režimo išsaugojimas nėra joks taikos palaikymas, o tik – karas. Ir dar ką pastebėjau – yra daug žmonių, vos ne atvirai simpatizuojančių kraugeriams. Kodėl – nežinau. Gal jiems patinka tvirtas šeimininkas, gal jie mano, kad tie diktatoriai geriau už savo tautas žino, ko joms reikia, ir nuves jas į „šviesų rytojų“, o gal šiaip yra pusgalviai. Jei tie visokių asadų, kadafių ir stalinų gerbėjai atsidurtų jų vadovaujamose šalyse, tai jau pačią pirmą dieną (na, gal antrą) cyptų kaip šunyčiai, norėdami bet kokiu būdu grįžti į „supuvusio kapitalizmo“ prieglobstį.

Iš tikro karo Sirijoje nereikia. Reikia tik nuversti dabartinį režimą. Karas (tiksliau, kaip jau minėjau – karinis smūgis) – tik viena iš priemonių tai padaryti. Nebūtina tiesiogiai atakuoti Sirijos teritorijos, gal geriau būtų tinkamai apginkluoti sukilėlius. Aišku, tai gana pavojinga, nes tų sukilėlių yra visokių, sunku ir susigaudyti, kas yra kas. Bet visų pavojingiausia yra - nieko nedaryti. „Taikos mylėtojai“ kalba, kad jokiu būdu nereikia karo, kad reikia stengtis tik diplomatinėmis priemonėmis pasiekti taiką. Bet kaip? Juk jau dveji metai kaip tai bandoma padaryti, ir kas iš to – pasiutęs šuo Assadas ir jo klika nė girdėti nenori apie jokias derybas. Ar galima susitarti su žemės drebėjimu ar uraganu? Ir – dėl ko tartis? Juk galimų derybų objektas tegali būti tik vienas – dabartinio režimo pašalinimas.

Tai argi dėl savęs pačių pašalinimo gali tartis Assadas ir jo režimas? „Kaip rodo patirtis, nuolaidžiavimas nėra sprendimas. Derybomis pasiekta taika yra nesąmonė, nes tokiu atveju nebus jokios taikos“, - teigė F. D. Ruzveltas. Istorija mums daugybę sykių pademonstravo, kad nuolaidžiavimas niekada geruoju nesibaigia, bet kas iš to. Ant to paties grėblio lipame ir lipame ir gal dar lipsime. Popiežius Pranciškus ragina melstis už taiką Sirijoje. Tik - už kokią taiką? Ar už tą, kuri ateis po Assado sunaikinimo, ir kuri bus tikroji taika, ar už tą, kuri ateitų po režimo pergalės, ir kuri būtų pats tikriausias pragaras Sirijos žmonėms?

Arabų pavasaris parodė, kad įmanoma kovoti su diktatoriais ir juos įveikti. Aišku, ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi, bet sunkiau ar lengviau demokratija ateina ir ten, kur jos niekada nebuvo. Ir vėl atsiranda daugybė „gudručių“, kurie tvirtai žino, kad visa tai – tik slaptųjų JAV tarnybų darbas, o ne tikroji tautų valia. Labai abejoju, ar JAV galėjo net norėti sukelti tas revoliucijas – juk jų padariniai niekam nežinomi.

Aišku, sąmokslų teorijų visada buvo ir bus, galų gale neverta į jas kreipti tiek dėmesio. Kodėl taip sunku patikėti, kad žmonės gali norėti geresnio gyvenimo? Jau daugiau kaip dvejus metus vykstantis pilietinis karas Sirijoje nusinešė apie šimto tūkstančio žmonių gyvybę, apie 2 milijonus neteko pastogės, tapo pabėgėliais. Apie 28 000 žmonių yra pagrobti vyriausybės karinių ar saugumo pajėgų. Aišku, karinis smūgis režimui neišvengiamai nusineštų dar kažkiek žmonių gyvybių, tuo labiau, kad visi diktatūriniai režimai mėgsta panaudoti civilius gyventojus kaip „gyvus skydus“. Bet tai būtų neišvengiama operacija, sustabdysianti beprotiškas ir niekuo nepateisinamas savo šalies žmonių žudynes.

Assadas ir jo režimas jau seniai neteko teisės atstovauti Sirijai, daugelis demokratinių valstybių pripažino sukilėlių vyriausybę. Cheminio ginklo panaudojimas prieš civilius nepadarė beveik jokio nuostolio sukilėlių kariniams daliniams, tik nužudė apie tūkstantį nekaltų civilių. Šis barbariškas aktas demonstruoja tik režimo desperaciją ir paskutinį pasispardymą prieš nusibaigiant. Bet tokie pasispardymai per brangūs, kad būtų galima leisti dar bent vieną kartą tam pasikartoti.

Demokratinių valstybių nesugebėjimas susivienyti ir suduoti galutinį smūgį savo žmones naikinančiam režimui yra tikrai pasigailėtinas. Bet tai neišvengiami pašaliniai demokratijos produktai. Daug politikų, deja, galvoja ne tiek apie taiką ir demokratiją, kiek apie būsimus rinkimus, ir visokiais būdais stengiasi įtikti būsimiems rinkėjams, nepaisydami principų. Bet kas keisčiausia – dažniausiai pasiteisina ne politinių žaidimų ir manevrų politika, o atviras savo principų demonstravimas ir kuo didesnis sąžiningumas. Gal tuo tarpu koks žingsnis taktiškai atrodo klaidingas, bet po ilgesnio laiko tampa aišku, kad sąžiningumas – apsimoka.

Deja, ne visi politikai supranta šią elementarią tiesą. Didžiosios Britanijos sprendimas nepalaikyti JAV karinėje intervencijoje tikrai nebūdingas šiai laisvę mylinčiai ir už ją niekad nebijojusiai kovoti valstybei. Tikiu, kad tai tik laikinas proto užtemimas, nuo kurio, deja, niekas nėra apsaugotas. Arba mus, arba mes – trečio kelio nėra. Ir atsakymas čia aiškus – tik mes. Mes – tai demokratinis, siekiantis normalaus gyvenimo visiems žmonėms pasaulis, jie – tai tik saujelė diktatorių, siekiančių vien savo naudos, ir nemaža žmonių, patikėjusių jų ideologijomis (o kokia ta ideologija - marksistinė, nacionalistinė ar dar kokia – tai jau ne taip svarbu).

Nors ir yra daug tų pačių mano jau ne kartą minėtų „gudručių“, kurie įsitikinę, kad demokratinis pasaulis ir ypač JAV siekia tiesiogiai užkariauti visą planetą, tai tikrai nėra tiesa. Jei kas ir norėtų tą padaryti, tai tik Rusija ar į ją panašios diktatūros. Nes diktatoriai nesupranta normalaus būvio ir bendravimo, jie pripažįsta tik jėgos kalbą. O ko norėtų, pavyzdžiui, JAV? Ogi normalios prekybos su normaliomis šalimis. Tik taip jos geriausiai sustiprintų ir savo įtaką, bet tikrai ne tiesioginiu viso pasaulio valdymu. Tokia buvusi imperija, kaip Didžioji Britanija, tai jau seniai suvokė, atsikračiusi beveik pusę Pasaulio siekusių kolonijų.

Demokratijos triumfas neišvengiamas vien todėl, kad demokratija žmogų išlaisvina ir padaro labiau kūrybingu, o diktatūra atvirkščiai – sukausto ir mažina kūrybines galias. Tai gerai pastebėjo istorikas ir sporto komentatorius Robertas Petrauskas, kurio balso beveik visi kas vakarą dabar klausomės, žiūrėdami Europos krepšinio čempionatą: „Vienam krepšinio treneriui asistentai reikalingi tik tam, kad laiku pateiktų techninius duomenis ir atkreiptų dėmesį į statistikos smulkmenas, o kitam reikia aukščiausio lygio specialistų, su kuriais būtų galima diskutuoti ir kartu ieškoti geriausio sprendimo“.

Kaip jūs manote, kuriam treneriui geriau sekasi? Taigi – dar sykį klausiu – už kurią taiką kviečia melstis popiežius? O jūs – už kokią taiką – už tikrąją be Assado ar už cheminio ginklo „nuramintos“ žemės taiką? Trečio varianto nėra.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (410)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...