Dirbu aš viename dideliame prekybos centre ir galiu pasakyti, jog pasižiūrėjus į kliento vaikus kartais dingsta noras turėti vaikų... O jau būtų pats laikas mąstyti. Kita vertus, suprantu ir matau, kad kokie tėvai, tokie ir vaikai.
Ateina tėvai su vaiku, tas daužo rankomis stiklines vitrinas, man su kolegėmis jau baisu, nes jei suduš, juk vaikas susižeis, dar stiklai susmigs į galvą. Bet stresas tai mums, nes tėvams visiškai tas pats, neišgirsi nei vienos pastabos. Tik kai jau mano ramioji ir pati tolerantiškiausia kolegė neištvėrė, vaikas gavo pastabą, bet tik tam kartui.
Kitą vaiką atsivedė, o tas klykia, stendą daužo. Neištvėriau: nors tėvai jam nieko nesakė, aš paklausiau, kas jį čia muša, kad spiegia? Jis sako – niekas. Liepiau nespiegti, nes atiduosiu jį apsauginiams. Jei tėvams tas pats, tenka rūpintis mums.
O kitą kartą ateina šeima su trimis vaikais ir tų vaikų negirdėti... Atsisėda ir ramybė. Tyla. Kitą kartą ateina vaikas, mama pasako – „Dabar pasėdėk ramus, aš susitvarkysiu reikalus“ – ir jis sėdi ir laukia. Jei sukrizena, mama ramiu tonu pasako – „būk ramu ir viskas gerai“. Tai mane guodžia, kad viskas priklausys nuo manęs, bet kita vertus, baisu darosi, kas iš tų spieglių išaugs... Ir ką po galais veikia jų tėvai...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kur reiktų nubrėžti ribą, kiek vaikų elgesys gali būti toleruojamas, o kada reikia reaguoti į tėvų abejingumą ir nepriežiūrą? Gal ir Jums teko susidurti su nevaldomais mažamečiais vaikais, kviečiame pasidalinti savo istorijomis.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: