Susipažinau su simpatišku vaikinu, pradėjome susitikinėti, maloniai leidome laiką. Kiekvieną dieną apie jį galvojau, jaučiau, kaip meilė beldžiasi į mano širdį. Tačiau pastebėjau, kad jis, kai esu šalia, vengia atsiliepti į skambučius, susitarus susitikti tekdavo daugiau kaip dvi valandas jo laukti, nes jam, matai, kažkas kelyje atsitiko, dažnai sukurdavo įvairiausių istorijų, kad tik kažkur išbėgtų.
Aš juo pasitikėjau, tačiau nuojauta kuždėjo, kad kažkas negerai. Iš tiesų taip ir buvo. Kai nebūdavo su manimi, tuomet lėkdavo leisti laiko pas savo buvusiąją. Vėliau paaiškėjo, kad jie niekada ir nebuvo išsiskyrę, tiesiog vaikinui pasidarė nuobodu, norėjosi naujovių. Visą tiesą išsiaiškinau „Facebook“. Tereikėjo susirasti jo buvusiąją, peržvelgti paskutines jų nuotraukas kartu, merginos „postus“ apie jį. Taip pat perskaičiau žinutes jo telefone ir radau porą SMS, kad jis naktį skuba pas ją. Taigi, visa tiesa, kad mano vaikinas – neištikimas, dabar man kaip ant delno.
Turėčiau jo neapkęsti, išrėkti jam į veidą, kad jis tikras kiaulė, atskleisti visą tiesą jo buvusiajai, nutraukti su juo bet kokius ryšius ir užmiršti. Vis dėlto, savo pačios nuostabai, aš tyliu... Niekam apie tai nesakau, elgiuosi lyg nieko nebūtų nutikę, stebiu jį ir pati nesuprantu, kodėl viduje laikau tą išdavystės skausmą. Ilgiau pasvarsčiusi ir patyrinėjusi giliausius savo širdies kampučius galiu tik spėti, kad galbūt bijau iš jo išgirsti patvirtinimą, kad tai tiesa. Bijau, kad mylimojo išdavystė su milžiniška jėga užgrius ant manęs ir nebegalėsiu atsistoti...
O galbūt bijau jo netekti, nes iš tiesų jį myliu ir neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Nežinau, kaip ilgai dar tylėsiu, tačiau dabar tikrai žinau, kad klydau smerkdama moteris, kurios lieka su savo vyrais, nepaisydamos jų neištikimybės. Meilė yra tikrai žiauri ir ne dėl to, kad apakina, priverčia atleisti mylimam žmogui visas skriaudas, išdavystes, o dėl to, kad net 180 laipsnių kampu gali pakeisti žmogaus įsitikinimus, nuostatas, norus. Net baisu, kokia ji galinga ir kvaila.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir patarkite išduotiesiems, ar verta bandyti su neištikimybe susitaikyti? Gal patys esate išdavę mylimą žmogų ir turite tam pasiteisinimą? O gal fizinės neištikimybės apskritai nelaikote išdavyste? Laukiame Jūsų nuomonės ir istorijų.
Už atvirumą ir nuoširdumą Jums padovanosime prizą – dviem žmonėms už laiškus atiteks D. Radulescu romanas „Juodosios jūros sutemos“ apie prarastą meilę. Savo nuomone galite pasidalinti spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt. su prierašu „Išdavystė“.