Žymiai blogiau savižudžiams – statistikos duomenimis LR kasdien nusižudo 4 – 5 žmonės. Jie kažkodėl mūsų visiškai nedomina. Mat tada reikėtų aiškintis tų savižudybių priežastis. Pagrindinė priežastis, manau, nedarbas.
Viename reklaminiame straipsnyje sužinojau dar vieną faktą – iš Lietuvos Respublikos kasmet parduodama į sekso ar darbo vergiją 1,5 – 2 tūkst. jaunų moterų ir merginų. Pasak straipsnio autoriaus, tai „Interpolo“ duomenys. Rodiklis – aukščiausias tarp visų Europos šalių. Taigi dar vienas rekordas.
Kodėl lietuvaitės leidžiasi apgaunamos ir susivilioja nelegalaus darbo pasiūlymais? Priežastis vis ta pati – nedarbas ir beviltiška padėtis gimtinėje. Taigi, tie tūkstančiai savižudžių (per metus nusižudo daugiau nei tūkstantis) bei sekso vergių - nereikšmingos aukos. Apie jas beveik nekalbama, valstybės institucijos nesiima jokių rimtesnių priemonių nedarbui mažinti ar sekso vergėms gelbėti. Na yra kelios visuomeninės organizacijos, susikūrusios ES remiant, bet jos gali suteikti pagalbą tik keletui žmonių, beje, mažai kas jas žino.
Psichologė agitavo gyventi
Neseniai aplankiau privalomą užsiėmimą Telšių Darbo biržoje skirtą ilgalaikiams bedarbiams. Mat ir pats toks esu – neturiu darbo jau beveik keturis metus ir seniai nebegaunu jokių pašalpų. Maždaug valandą su mumis kalbėjosi psichologė. Sėdėjo šalia manęs dar keliolika likimo brolių ir sesių – rimtų žemaičių darbininkų, gana abejingais veidais, kai kas snaudė.
Psichologė bandė mus „išjudinti“, įtraukti į diskusiją. Pokalbio tema – žudytis neverta, net ir neturint darbo galima išgyventi ir atrasti vienokių ar kitokių malonių dalykų. Žemaičiai kaip ir visada buvo tvirto būdo – tylėjo kaip akmenys. Tik vienas, matyt, kiek pažeistos psichikos vyriškis pasisakė Dievo malonės tema. Galiausiai, įsijautusiai į savo „gelbėtojišką“ kalbą psichologei teko priminti, kad už durų laukia kita tokių pat bedarbių grupė.
Žemaičiai, tikri kelmai, - piktinosi psichologė. – Taip ir nepavyko jūsų prakalbinti. Bet ir kartis mes dar neskubam, - tyliai burbtelėjo šalia manęs sėdėjęs bedarbis. Jis nebuvo visiškai teisus – vietinėje spaudoje nuolat pasirodo žinučių, kad nusižudo tai vienas, tai kitas žmogus, vieną savaitgalį skaičiau net apie tris įtariamus nusižudžius. Tokiam Telšių rajonui tai ne taip jau ir mažai. Beje, skaičiuojami tik pasikorę, nusišovę, išgėrę nuodų. Jei bedarbis kur sušala patvoryje prisisiurbęs „kaukolinio“, tai nelaikoma savižudybe, jei svirduliuojantį „bomžą“ partrenkia mašina arba vasarą žmogus nusiskandina, tai jau laikoma nelaimingais atsitikimais. Taigi statistika nelabai tiksli.
Pasmerktoji karta
Tai bedarbiai virš penkiasdešimties metų. Tokiems jau ganėtinai sunku persiorientuoti, pakeisti gyvenimo būdą. Beje, tokio amžiaus vyrų ir moterų jokie darbdaviai nepageidauja. Mes jau per seni daryti karjerai ir daugumos tikslas tėra padirbėti likusius metus bei sulaukti pensijos (jeigu jos mūsų karta sulauks – net „Sodros“ darbuotoja man kartą užsiminė, kad galimas dalykas, po kokių penkiolikos metų ir „Sodra“ ir valstybė bus galutinai išvogtos ir subankrutuos).
Taipogi mūsų karta nelanksti – nemoka prisitaikyti prie sąlygų, pataikauti darbdaviui, galiausiai mums sunkiau įsisavinti naują techniką ir t.t. Beje, per penkiasdešimtį perkopusiai buvusiai audėjai net ir seniausia profesija užsiimti jokių šansų. Tam „perkamos“ moterys ir merginos nuo šešiolikos iki trisdešimties metų.
Nelabai padeda ir diplomai bei kvalifikacija. Aš jų turiu du ir esu anaiptol ne vienintelis bedarbis su aukštuoju išsilavinimu Žemaitijos sostinėje. Pažįstu darbo ieškančius buvusį architektą, režisierių, net ekonomistą. Bedarbis domina valstybę tol, kol jam mokama pašalpa. Vėliau – tarsi iškrenti iš visuomenės. Kadangi pajamų neturi, tau niekas ir nepriklauso – jokios socialinės lengvatos, jokia parama. Tavęs valstybėje paprasčiausiai nėra. Ir kuo greičiau pasikarsi ar emigruosi, tuo valdžiai bus ramiau. Darbo LR susirasti gali tik tokiu atveju, jei turi pakankamai gerų ir įtakingų draugų. Arba kokio sezoninio darbo užsienio šalyse – pas ūkininkus Švedijoje. Beje, dabar irgi nedideli šansai.
Reziumė
Kiekvieną dieną Darbo Biržoje užsiregistruoja šimtai naujų bedarbių. Dauguma jų – žmonės be ateities. Jie dar egzistuoja, kol gauna nedarbo išmokas, vėliau išnyksta iš profsąjungų ir valdžios akiračio. Bomžu netampama iškart. Ne iš karto žmogus ir žudytis nusprendžia. Mes ieškome įvairių išeičių, stengiamės išgyventi.
Pirmieji degraduoja vieniši žmonės, neturintys giminių bei bičiulių. Arba uždaresni, jautresni. Kai kam kartais beveik atsitiktinai pavyksta susirasti darbo. Daugumai ne. O svarbiausia - mes suvokiame, kad savo Tėvynėje esame visiškai nereikalingi, kad tampame našta savo šeimai, giminėms, bičiuliams... Į užsienio šalis veržiasi daugiau jaunimas – mes jau suaugę su savo žeme, mums jau sunku išmokti kalbų ir kt. Tiesiog, kur gimėme ir gyvenome didesnę dalį savo gyvenimo, norime ir mirti. Bent jau šitos teisės – mirti savo žemėje - nei valdžia, nei politikai atimti iš mūsų dar nesumąstė...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!