Ne veltui islandų sagose - didvyriški poelgiai bei mitologijos stebuklairašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (3)
Islandija. Pirma asociacija su šia šalimi atklydo iš vaikystės prisiminimų, kai peršalus ir sunkiai kosint mama išvirdavo karčios islandinės kerpenos (lot. Cetraria Islandica) arbatos nuo kosulio.
© J.Eitmanavičiaus nuotr.

„Nesaldi, bet atliekanti savo darbą“, sakydavo mama. Iki šių dienų iš vaikystės išliko įsisąmonintas faktas, kad ne viskas pasiekiama lengvai ir paprastai, kad ne visad būna saldu, šilta ir patogu, kad tik užgrūdintas įvykių, galbūt augintas atšiaurios klimatinės ar socialinės aplinkos gali ir randa noro nelikti abejingu, suprasti, padėti kitam, kuriam tuo metu reikia palaikymo ir supratimo.

Ką tik atgimusiai, savo Nepriklausomybės atkūrimo faktą paskelbusiai Lietuvai pirmoji ištiesta tvirta draugystės ranka buvo labai svarbus faktas.

Prieš dvidešimt tris metus, kovo 11-ą atsistojus su tėvais, kartu su kitais laisvos Lietuvos išsiilgusiais, dainavau Lietuvos tautinę giesmę, tapusią Lietuvos himnu. Šiurpas, kaip artėjančių pasikeitimų nuojauta, ėjo kūnu. Po savaitės gimusį brolį tėvai pavadino Mantu - Herkaus Manto - mūsų protėvių baltų karvedžio, kovotojų už Laisvę pirmtako, garbei.

1991-ųjų metų sausio 13-os naktis buvo įvairiausių jausmų ir išgyvenimų kratinys. Išplėstom akim stebėjau įvykius, kaip ir kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis buvau sukrėsta vaizdų, garsų, išgyvenimų, kai beginkliai žmonės buvo traiškomi tarybinių tankų, o tai buvo tik ryškiai matoma ledkalnio viršūnė. Tokie prisiminimai lieka visam gyvenimui, visiems laikams, kaip ir žinojimas, kad Tikėjimo ir Vienybės nesutraiškysi.

Nepraėjus nei mėnesiui, vasario 11 d. Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę de facto ir nesėdėjo sudėjusi rankų, kad tai taptų de jure. Būdama paauglė išsiaiškinau, ką tai reiškia, ir kiek leido dar mano nedidelė patirtis suvokiau, kad tai pradžia. Pradžia ir atspirtis mūsų visiškai jaunai Nepriklausomai valstybei pajudėti po ilgo letargo, gerai išsirąžyti ir pradėti kurti, siekti ir vertinti tai, ką jau pasiekėme, pradėti tikėti savo jėgomis. Juk mumis patikėjo. Islandijos Altingo pareiškimas buvo tarptautinis pripažinimas.

Islandijos pareiškimas visam pasauliui suteikė mums tvirtybės, kadangi supratome, kad turim šalį – draugę, kuri savo pozicijos išsakymu buvo lyg spjūvis į veidą agresoriui, okupantui. Supratom, kad svarbiausių gyvenime dalykų niekas pakeisti negali, jų prievarta neišnaikinsi.

Jausmas. Visoje Lietuvoje buvo juntamas ypatingas jausmas. Kai jauti palaikymą ir pripažinimą, kad esi ne vienas. Jis buvo susijęs su šalimi, kurios vardas Islandija – ledo šalimi pasidalinusia savo vidine ugnimi – tikėjimu. Buvo juntamas visaapimantis pasitenkinimas ir nuoširdi padėka dėl tikrai nekasdieniškai ryžtingo Islandijos apsisprendimo palaikyti tokią mažą pasaulio politiniame žemėlapyje šalį kaip Lietuva.

Šypsodamasi ištariau tolimos, nežinomos, nelabai didelės, apsuptos jūrų marių, bet tvirtos savo įsitikinimais šalies vardą – Islandija... Nuskambėjo labai mistiškai. Kaip ir daugelis jaunų žmonių prisižadėjau aplankyti šią šalį, taip ir padarysiu, nes negaliu nepamatyti taip vaizdžiai aprašytos vulkaninės kilmės salos gamtos su atšiaurokame klimate tarpstančiomis karštosiomis versmėmis – geizeriais, tarp akmenų sugebančiais augti ir žydėti augalais, šniokščiančiais kriokliais, visą Europą privertusį bent pabandyti ištarti jo pavadinimą, neseniai išsiveržusį Eyjafjallajökull ugnikalnį ar šiaurės pašvaistės užburiantį vaizdą.

Tikrai ne veltui islandų sagose gausu didvyriškų poelgių aprašymų bei mitologijos stebuklų, nes būtent taip ir įsivaizduoju šią vikingų palikuonių šalį – tvirtą, ne kiekvienam atveriančią savo vidinį karštį ir... mistišką – kur ankstų ūkanotą rytą, jei gerai įsižiūrėtum, pamatytum lakstančius trolius...

Sveikinu Islandijos valstybę ir jos piliečius su artėjančia Nacionaline diena, tegul jūsų šalis visad būna laisva ir nepriklausoma, tegul jos piliečiai jaučiasi saugūs dėl šiandienos ir rytojaus.

Ačiū tau, Islandija, visada mums liksi daugiau nei tolima valstybė, viena iš Skandinavijos šalių. Siunčiam dėkingus ir pagarbos pilnus linkėjimus iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, iki pasimatymo!

Lietuvė Viktorija

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare 22 val..

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (12)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (14)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (137)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (76)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Namų darbams skirtas matematikos uždavinys supykdė tėvą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (358)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.