Kartu žmonija pradeda „atrasti“ seniai naujus judėjimus bei religijas. Viena iš jų - „wicca“.
Wicca (lietuviškai tariama – „vika“) - tai iš senovės keldinamas tikėjimas arba, tiksliau, žinojimas, pagrįstas žmogaus ir Visatos harmonijos santykiu. Šis žinojimas yra atkeliavęs per amžius nuo senovės druidų ir galų magijos. Vėliau šis žinojimas pasipildė kitų šalių magijos patirtimi, o atradus Ameriką bei kitas šalis ir įsigilinus į šių vietų magiją, ji papildyta ir šiomis žiniomis.
Pats pavadinimas „wicca“ atsirado per ilgus amžius egzistuojant raganavimui, susipinant kultūroms ir papročiams. Yra įvairios „wicca“ pavadinimo interpretacijos. Senąja anglosaksų kalba „wicca“ ir „wicce“ vadindavo žmones, turinčius gebėjimų magijai. Nuo šių žodžių ir atsirado dabartinis pavadinimas „wicca“. „Wych“ saksų kalboje ir „wicce“ senąja anglų kalba reiškia suktis, išsilenkti, formuotis. Paprasta kalba, „wicca“ tai yra raganavimas. Tai gamtos jėgų valdymas ir gebėjimas harmoningai gyventi su aplinka. Harmonija, konflikto nebuvimas kaip su pačiu savimi taip ir su aplinka yra kertinis „wicca“ akmuo. Harmonijos išraiškai „wicca‘oje“ yra laisvė.
Asmens laisvė yra vienas iš pagrindinių „wicca“ vertybių. „Wicca“ neieško naujų narių. „Wicca“ nepriverčia elgtis vienaip ar kitaip ar atlikti vienus ar kitus ritualus, tai yra asmens pasirinkimo laisvė. Anksčiau vienintelis būdas tapti „wicca'nu“ buvo bendravimas su jau esamu „wicca'nu“. Tik gavus žinių iš jo buvo galima prisijungti prie „wicca‘os“. Tačiau keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi pasaulėžiūra.
Kadangi „wicca“ yra savanoriškas asmens kelio pasirinkimas, inicijavimas nėra esminis dalykas. Esmė - ne ritualuose ar kitų asmenų požiūryje į asmenį, tačiau į žmogaus apsisprendimo laisvę. Jeigu asmuo jaučiasi esąs „wicca'nas“, gyvena pagal „wicca“ įstatymus, jis ir bus „wicca'nu“ ir niekas kitas negali šio fakto paneigti. Tai yra žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas žmogus savo iniciatyva gali būti „wicca'nu“.
Kaip ir kiekviena tradicija, „wicca“ turi savo specifiką, ritualus ir filosofiją. Tačiau tradicijos yra kintamas dalykas, jos maišosi, susikerta, susiskaldo ir taip toliau. Nesikeičia tik pats pagrindas, „wicca“ įstatymai ir Deivės nurodymai.
Kaip ir visur kitur, tikrieji „wiccanai“ laikosi tam tikrų raganavimo taisyklių, tačiau skirtingai nuo krikščionybės, šios taisyklės nėra sukurtos iš neiginių ir tai aprėpia „wiccanų“ pozityvų požiūrį į pasaulį. Tai yra kilę iš formuluočių, naudojamų ritualo metu. Darant ritualą negalima naudoti neiginių, kadangi taip neįmanoma tiksliai apibrėžti, ko tu nori ir ko sieki.
Visata, kuriai jus perduodate savo intenciją, savo vizijos užtaisą, negali nuspėti, ko jūs iš tiesų norite. Magija - kaip vanduo, tekantis mažiausiai pasipriešinimo sukeliančiu keliu. Taigi jeigu jūs ritualo metu norite gauti, tarkim, pinigų, formuluojate savo poreikį kaip - „nenoriu turėti skolų“, kadangi vienas iš lengviausių būdų - panaikinti jūsų skolas, gali atsitikti taip, kad jūs gausite iš visų savo bankų, pažįstamų ir draugų pareikalavimus skubiai grąžinti jiems skolas.
O tai juk toli gražu nebuvo tas pats, ko jūs trokštate. Tačiau jeigu jūs formuluojate savo norą išreikšdami būtent tai ir tik tai, ko jūs norite, yra didelė tikimybė, kad būtent taip ir bus. Taigi, pabandykite sau užduoti klausimą - „ko aš noriu?“. O po to pamąstykite, kaip pažodžiui yra lengviausiai jūsų norą įgyvendinti. Ir jūs pamatysite, kad nėra jau taip lengva turėti savo norą, suformuluotą, ištobulintą ir išgrynintą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!