Namuose gerai, bet svetur - saugiau: emigranto įspūdžiai po atostogų Lietuvoje

 (202)
Neseniai vienas mano bičiulis, po metų pertraukos sugrįžęs į Lietuvą keletui savaičių atostogų, džiūgavo susitikęs su būriu draugų ir namiškiais. Žmogus prisipažino, kad per metus laiko spėjo pasiilgti savo artimųjų, aplinkos, namų jaukumo. Įvairūs susitikimai ir netgi neeilinės pramogos naujo vienos televizijos žaidimo filmavime paliko malonų įspūdį, po kurio vaikinas tiesiog nebenorėjo grįžti į Angliją.
© Autoriaus nuotr.

Jis suvokia, kad savo šalyje – savas gyvenimas, aplinka, viskas, kas gera likę iš vaikystės prisiminimų, nors jau nemažai teko pakeliauti po įvairias Europos šalis. Tačiau, pasak bičiulio, jis pastebėjo, kad palyginti nedideliame miestelyje vis dar jaučiamas žmonių šaltumas, abejingumas ir susimąstę gatvės praeivių žvilgsniai.

Nuoširdaus, su šypsena veide bendravimo vis dar trūksta ne tik valdiškų įstaigų, bet parduotuvių, kavinių bei naktinių klubų darbuotojams. Emigranto manymu, tai darosi suprantama, nes užėjus į prekybos centrą, akis bado kasmet gerokai ūgtelėjusios kainos. Tuo tarpu atlyginimai beveik nepakilo. Pašnekovas sako, kad kartais būdavo sunku suvokti, iš kur ir kaip žmonės išgyvena. Nepaisant sustabarėjusių žmonių tarpusavio santykių, vaikinas prisipažįsta, kad mielai pasiliktų Lietuvoje, jeigu uždirbtų nors tris tūkstančius litų per mėnesį.

Tačiau ne vien sunkoka ekonominė žmonių padėtis glumino mano bičiulį. Jam, jau pripratusiam prie kitokio gyvenimo ritmo, žmonių ir aplinkos, kartais tapdavo nejauku netgi pereiti gatvę. Vaikinui atrodė, kad čia visi kažko bijo,ir lyg kokie darželinukai klusniai žengia per perėją degant tik žaliam šviesoforo signalui. O automobilių vairuotojai vis dar „valdo“ situaciją keliuose, ne itin dėmesingai reaguodami į pėsčiuosius. Tuo metu iš informacijos lietuviškuose naujienų portaluose emigrantai susidaro įspūdį, kad gimtinėje vis dar įvyksta daug avarijų, kuriose ne tik sudaužomi automobiliai, bet žūsta žmonės. Jungtinėje Karalystėje, vertinant įvairius statistinius duomenis avaringumas yra gerokai mažesnis, žmonių aukų taip pat žymiai mažiau. Tačiau žmonės gatvėse jaučiasi daug laisviau.

Tiesą sakant, ir man pačiam, prieš devynerius metus atvykusiam į Angliją, buvo keistoka, kad čia pėstieji nesivargina laukti žalio šviesoforo signalo, ir matydami, kad arti nėra transporto priemonės, drąsiai eina per kelią. Teko matyti taip elgiantis ir policijos pareigūnus. Tai kaip šitoje daugiakultūrėje visuomenėje pavyksta išvengti nelaimių? Ko gero, vienintelis atsakymas į tokį klausimą – gerai išvystyta kelių infrastruktūra.

Miestuose ir miesteliuose įrengtos vienos krypties eismo juostos, daug saugumo salelių. Todėl net lietuviams, atvykusiems savo automobiliu, nesunku priprasti prie atvirkštinio eismo (kairiąja kelio puse). Be to, čia niekas niekur neskuba, maloniai praleidžia pėsčiuosius perėjose. Pasak neseniai Lietuvoje viešėjusio bičiulio, tikėtina, kad ateis laikas, ir mūsų tėvynėje pasikeis eismo kultūra. Juo labiau, kad nemažai vairuotojų laikinai ar visam laikui grįžta atgal ir įgiję kultūringo vairavimo patirties padeda kelti eismo kultūrą. Gal ateis laikas ir laisvesniam žmonių mąstymui bei poelgiui, nes vien baime ir baudomis neįmanoma pasiekti tikslo.

Anglų niekas nebaudžia už tai, kad degant raudonam šviesoforo signalui einama per kelią.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (76)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.