Namuose gerai, bet svetur - saugiau: emigranto įspūdžiai po atostogų Lietuvoje

 (202)
Neseniai vienas mano bičiulis, po metų pertraukos sugrįžęs į Lietuvą keletui savaičių atostogų, džiūgavo susitikęs su būriu draugų ir namiškiais. Žmogus prisipažino, kad per metus laiko spėjo pasiilgti savo artimųjų, aplinkos, namų jaukumo. Įvairūs susitikimai ir netgi neeilinės pramogos naujo vienos televizijos žaidimo filmavime paliko malonų įspūdį, po kurio vaikinas tiesiog nebenorėjo grįžti į Angliją.
© Autoriaus nuotr.

Jis suvokia, kad savo šalyje – savas gyvenimas, aplinka, viskas, kas gera likę iš vaikystės prisiminimų, nors jau nemažai teko pakeliauti po įvairias Europos šalis. Tačiau, pasak bičiulio, jis pastebėjo, kad palyginti nedideliame miestelyje vis dar jaučiamas žmonių šaltumas, abejingumas ir susimąstę gatvės praeivių žvilgsniai.

Nuoširdaus, su šypsena veide bendravimo vis dar trūksta ne tik valdiškų įstaigų, bet parduotuvių, kavinių bei naktinių klubų darbuotojams. Emigranto manymu, tai darosi suprantama, nes užėjus į prekybos centrą, akis bado kasmet gerokai ūgtelėjusios kainos. Tuo tarpu atlyginimai beveik nepakilo. Pašnekovas sako, kad kartais būdavo sunku suvokti, iš kur ir kaip žmonės išgyvena. Nepaisant sustabarėjusių žmonių tarpusavio santykių, vaikinas prisipažįsta, kad mielai pasiliktų Lietuvoje, jeigu uždirbtų nors tris tūkstančius litų per mėnesį.

Tačiau ne vien sunkoka ekonominė žmonių padėtis glumino mano bičiulį. Jam, jau pripratusiam prie kitokio gyvenimo ritmo, žmonių ir aplinkos, kartais tapdavo nejauku netgi pereiti gatvę. Vaikinui atrodė, kad čia visi kažko bijo,ir lyg kokie darželinukai klusniai žengia per perėją degant tik žaliam šviesoforo signalui. O automobilių vairuotojai vis dar „valdo“ situaciją keliuose, ne itin dėmesingai reaguodami į pėsčiuosius. Tuo metu iš informacijos lietuviškuose naujienų portaluose emigrantai susidaro įspūdį, kad gimtinėje vis dar įvyksta daug avarijų, kuriose ne tik sudaužomi automobiliai, bet žūsta žmonės. Jungtinėje Karalystėje, vertinant įvairius statistinius duomenis avaringumas yra gerokai mažesnis, žmonių aukų taip pat žymiai mažiau. Tačiau žmonės gatvėse jaučiasi daug laisviau.

Tiesą sakant, ir man pačiam, prieš devynerius metus atvykusiam į Angliją, buvo keistoka, kad čia pėstieji nesivargina laukti žalio šviesoforo signalo, ir matydami, kad arti nėra transporto priemonės, drąsiai eina per kelią. Teko matyti taip elgiantis ir policijos pareigūnus. Tai kaip šitoje daugiakultūrėje visuomenėje pavyksta išvengti nelaimių? Ko gero, vienintelis atsakymas į tokį klausimą – gerai išvystyta kelių infrastruktūra.

Miestuose ir miesteliuose įrengtos vienos krypties eismo juostos, daug saugumo salelių. Todėl net lietuviams, atvykusiems savo automobiliu, nesunku priprasti prie atvirkštinio eismo (kairiąja kelio puse). Be to, čia niekas niekur neskuba, maloniai praleidžia pėsčiuosius perėjose. Pasak neseniai Lietuvoje viešėjusio bičiulio, tikėtina, kad ateis laikas, ir mūsų tėvynėje pasikeis eismo kultūra. Juo labiau, kad nemažai vairuotojų laikinai ar visam laikui grįžta atgal ir įgiję kultūringo vairavimo patirties padeda kelti eismo kultūrą. Gal ateis laikas ir laisvesniam žmonių mąstymui bei poelgiui, nes vien baime ir baudomis neįmanoma pasiekti tikslo.

Anglų niekas nebaudžia už tai, kad degant raudonam šviesoforo signalui einama per kelią.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (7)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (14)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (137)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (76)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Namų darbams skirtas matematikos uždavinys supykdė tėvą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (344)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.