Ta naktis lyg peilio ašmenys kiekvieną dieną, kiekvieną minutę drasko mane iš vidaus... Vis atsimenu, kaip tą naktį mudu susipykome. Kaip visada – dėl nieko... Dėl ne vietoje paliktų batų, dėl neišplauto puodelio, dėl neuždarytų durų... Aš kabinėjausi prie smulkmenų ir tada dar nesupratau svarbiausio. Nesupratau, kad neišplauta lėkštė, nepakabintas paveikslas man tuo metu galėjo būti svarbesnis nei Tu, mano mylimas žmogus.
Dėl tokių menkniekių tada aš galėjau šaukti, pykti ant tavęs... Niekaip negaliu sau atleisti, kad taip elgiausi su tavimi. O tu mane taip mylėjai. Be jokios progos dovanodavai man gėlių, kai sirgdavau, kantriai mane slaugydavai, sugalvodavai įvairiausių nuostabių dalykėlių, kaip mane nustebinti: kaip tąkart, kai visam mano darbo kolektyvui atvežei dėžę ledų ar mano mamą nustebinai padovanodamas jai jos išsvajotą retos rūšies augalą...
Kiek tu daug davei mums, o aš vis buvau nepatenkinta, irzli... Atsiprašau. Atsiprašau, kad ir tą naktį, tave vėl užsipuoliau dėl menkniekio. Tai buvo paskutinis mūsų ginčas. Tu supykęs išvažiavai. Nesitikėjau, kad nebegrįši. Galvojau, kad trumpai pasivažinėsi miesto gatvėmis ir vėl pamatysiu tave. Deja, nepraėjus nė keletui valandų po tavo išvykimo, suskambo durų skambutis. Nustebau, pagalvojau, kad pametei raktus. Su šypsena nubėgau tavęs pasitikti. Tačiau tavęs ten nebuvo. Stovėjo tik du policininkai.
Galvojau, kad jie sumaišė adresą. Man pasakė, kad tu žuvai. Kad tavo automobilis pateko po sunkvežimiu... Buvo slidu, užsienietis vairuotojas skubėjo pervežti krovinį, nesuvaldė automobilio ir išlėkė į eismo juostą, kur važiavai tu. Viską matė greitosios pagalbos personalas, kuris kaip tyčia važiavo iš paskos. Deja, net jie tau nebegalėjo padėti... Sužalojimai buvo mirtini.
Nelabai atsimenu po to buvusių įvykių. Buvau panirusi į depresiją. Jaučiausi nei gyva, nei mirusi. Man padėjo buvęs vaikystės draugas. Praėjus keliems metams mes su juo susituokėme. Metai bėga, o aš, turėdama šeimą, vis tiek negaliu nustoti galvoti apie tave.
Atleisk man...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Po skyrybų dažnai taip daug lieka nepasakyta... Slapti prisipažinimai, kuriems nebeliko laiko, neišlietos nuoskaudos, kurioms nepakako drąsos ar paprasčiausias „myliu“. Sakoma, kad kartais lengviau parašyti, nei pasakyti, todėl kviečiame jus – pasidalykite laišku, kurį norėtumėte išsiųsti (bet nedrįstate) artimam žmogui...
Ką pasakytumėte, prisipažintumėte ar ko paprašytumėte? Ką norėtumėte priminti ir atskleisti? Šis laiškas – be vardų ar pavardžių. Jis – kaip simbolis, kad pasibaigus santykiams, nebūtinai pasibaigia meilė, kaip ir niekur nedingsta skausmas.
Kviečiame savo laišku paskatinti kitus nelaikyti jausmų savyje, nedelsti per ilgai ir išdrįsti pasakyti tai, ką jaučia.
Trijų laiškų autoriams padovanosime R. Zemkausko knygą „Bus geriau“ su autoriaus ir V. Landsbergio parašais !
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Laiškas“. Jūsų anonimiškumą garantuojame.