Žinoma, kai už 100 metrų nuo kiemo prasideda nuostabieji Dzūkijos miškai, neįmanoma ankstų rytmetį griebtis kokių darbų - lekiam į samanom nuklotus pušynus. Bet kuriuo metų laiku. O vasarą ir rudenį dar kartą įsitikinam sena tiesa, kad dzūkų mergos tikrai būtų nuogos, jei ne grybai, ir ne uogos. Ir mes pamėgom grybauti ir uogauti. Ne dėl to, kad nebūtume nuogi. Dėl to, kad apskritai pamilom šį kraštą ir jo žmones, pamėgom jo apylinkes, "prisijaukinom" mūsų sodybą ir jos kaimynus - nuostabius dzūkus. Bet viduje kažko sopa... Kartais - labai. Iškart pasakysiu, kad nepriklausau Žaliųjų partijai, nedirbu gamtosaugininku, neaukoju atogrąžų miškų gelbėjimo fondui, nevalgau želmenų ir nesivaikau ekologiškų madų. Esu skeptikas ir turiu savo nuomonę apie "ekologiškus produktus".
Sopa dėl kitko. Kai išėjom pirmus kartus į mišką ir iki skausmo žaliose samanose suradau pirmas voveraites, su pasigėrėjimu, atsargiai jas ištraukiau iš žaliojo pakloto (neverta ginčytis, ar grybą reikia išrauti, ar nupjauti - tai dvi amžinos teorijos ir abi jas reglamentuoja Lietuvos įstatymai) ir likusią kiaurymę užspaudžiau samanom. Bet netrukus pamačiau mane pritrenkusį vaizdą - išdraskytas samanas, išspardytas kerpes ir nevalgomus grybus, jau nekalbant apie primėtytus butelius ir kitas šiukšles.
Kuo toliau, tuo vaizdas darėsi žiauresnis: išdraskytų ir išspardytų samanų plotai didėjo, kartais - vos ne kelių kvadratinių metrų... Mano pirma mintis buvo - "bjaurybės šernai!". Grįžęs namo, pasidalinau šia nemalonia žinia su savo pagyvenusia, miela kaimyne. Ji liūdnai šyptelėjo ir tarė: "Tai dvikojų šernų darbas..." Mano nuojauta pasitvirtino: tai godžiųjų grybautojų paliktos liekanos. Suvokiau, jog egzistuoja man iki tol buvusi nežinoma žinduolių klasė - šernažmogiai. Kam įdomu mokslinė terminologija, pavadinau ją Homo Porci Avarus - Šernažmogis Godusis. Aprašysiu plačiau.
Tai - dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai, šernažmogių klasei. Turi stačią laikyseną, vaikšto ant apatinių galūnių, palikdamas viršutines įvairiai galimai veiklai. Apatinėmis galūnėmis taip pat sugeba daug ką nuveikti. Šernažmogiai yra visuomeniniai gyvūnai, gyvenantys įvairaus lygmens socialinėse bendruomenėse. Dažniausiai sutinkami miškuose. Neturi išvystyto atsakomybės ir kaltės jausmo. Jausmai ir mąstymas - vystymosi stadijoje, sąmoningumas ir kultūringumas- žemas. Dažniausiai praktikuojama religija- švenčiausia trejybė "Aš, mano, man". Nesugeba gėrėtis nuolat gamtoje vykstančiais mažais ir dideliais stebuklais, tokiais, kaip gėlės žiedas, medžio pumpuras, paukščio trelė ar margaspalvis drugelis.
Miškas ir visa gamta jiems - pasipelnymo šaltinis, o ne grožėjimosi objektas ar atgaiva sielai. Šernažmogių credo - "Po manęs nors ir tvanas". Jų varomoji jėga - godumas, egoizmas ir pavydas. Pamatę vieną voveraitę, jie išspardys samanas ir išknis kelis kvadratinius metrus, kad, neduokdie, nepaliktų kokios varganos mažylės! Šernažmogių vadoje - dažniausiai vienas, kartais du, retais atvejais - daugiau šernažmogiukų, kuriuos tėvai vedasi miškan ir mokina draskyti bei knisti samanas. Bendrauja artikuliuota kalba, labai panašia į žmonių. Tarpusavyje rungtyniauja ir varžosi. Nejaučia dėkingumo, bet ypač išvystytas naudos pajautimas. Dar viena savybė - šernažmogiu galima ir pavirsti, ne tik gimti. Tinkama tam sąlyga - besaikis godumas ir nevaržomas egoizmas. Ar galima iš šernažmogio pavirsti atgal į žmogų, duomenų neturima, bet manoma, jog taip...
„Iš tikrųjų vaikščiojant ir grybaujant pamatai taip išknista, kad šernai taip neišknistų. Pasitaiko, kad 3 metrus išknisa samanų, kad vieną kitą voveraitę rastų. Neįsivaizduoju, kur žmonių kultūra ir sąžinė..." - kalba vietinė grybautoja.
Štai dėl ko skauda. Dėl žalojamos gamtos. Dėl niokojamų miškų. Bet dar labiau - dėl išoperuotos sąžinės, amputuotos moralės ir negimusio atsakomybės jausmo. Dėl kažkelintoj šeimos kartoj iškastruoto sugebėjimo gėrėtis ir grožėtis tuo, ką šiandien turime. VIS DAR turime. Bet ar ilgai turėsime? Nesiimu dabar globalių problemų gvildenimo - masinių komercinių miškų kirtimų ar panašių. Pasaulis prasideda nuo tavęs ir manęs. Netikiu abstrakčia ekologija, tikiu konkrečiais veiksmais. Prieš kalbėdami globaliai apie pasaulines problemas, sugebėkime nepalikti miške tuščio butelio ir išdraskytų samanų.
Nenoriu moralizuoti. Nes šernažmogiai šito nei skaitys, nei supras, nei juos kaip nors paveiks. Bet yra Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės bei Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka, kur įstatymo pagrindu aiškiai pasakyta, kas galima ir kas draudžiama: Draudžiama grybaujant ardyti miško paklotę, samanų ar kerpių dangą, niokoti nerenkamus grybus... Draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti: baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis negu 1,5 cm, voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis negu 1,0 cm... Renkant uogas, draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti uogienojus žalojančius įrankius... Aplinkos ministerijos įgalioti pareigūnai kontroliuoja, kaip laikomasi šių taisyklių... Asmenys, pažeidę taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka... Parašyta tiems, kurių vidinis savaiminis to suvokimas išnykęs arba jo niekada nebuvo. Ir kad primintų visiems, jog miškas- ne mūsų asmeninis daržas, kuriame galime knistis, kaip norime, ir kuriame, beje, tvarkomės itin atsargiai. Neteko girdėti, kad kas nors būtų nubaustas už "miško paklotės suardymą", bet labai noriu tikėti, kad "įgalioti pareigūnai" nors retkarčiais pakontroliuoja ir bent jau pabando aptramdyti šernažmogių siautėjimą. (Ech, optimistas...)
Miškas mums ir toliau bus dosnus. Išsigydęs žaizdas, apsilopęs savo sudraskytą apklotą, kitais metais jis vėl mus džiugins, dovanos ir grybų, ir uogų. Bet ir vėl ateis šernažmogiai... Štai kas yra tikroji ekologija- būti Žmogumi, o ne šernažmogiu. Ir štai kas yra tikras ekologiškas produktas- su dėkingumu ir pasigėrėjimu pririnktas grybų krepšelis, o ne pilnos mašinų bagažinės, kurių pasekmė- kraujuojanti miško paklotė. Sauja rankomis surinktų uogų, o ne prišukuoti kibirai, palikus nuogus uogienojų stagarus.
Visa tai paistalai ir bereikalingas tragizmas? Ne. Tik šernažmogiams ir "šukuotojams" taip gali atrodyti. Ar pasakiau kažką naujo? Nemanau. Ar aš naivus? Gal būt. Neturiu kitų problemų, kaip tik rašinėti apie "kažkokias niekam neįdomias kerpes"? Turiu apsčiai. Ir esmė- ne vien kerpėse, bet apkerpėjusioje sąžinėje. Kiekvieną kartą, nuėjus miškan ir pamačius išdraskytą pušyną, kažkur giliai viduje suskaudės. Gal panašiai, kaip skaudėjo A. Baranauskui:
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.
Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.
...
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą...