Niekada netikėjau, kad galima rasti meilę internete... Man buvo svetimas šis jausmas, bet draugė vieną dieną ėmė ir sukūrė mano anketą. Savaitė kita, o aš net nepasinaudojau ta anketa, ir kai nusprendžiau ištrinti, „užkliuvau“ už vienos nuotraukos.
Vaikinas pasirodė šiek tiek „pasikėlęs“, bet tuo pačiu - ir mielas. Parašiau – atrašė. Taip ir pradėjom susirašinėti... Pagalvojau, o gal vis dėlto tikrai galima rasti tą vienintelį čia? Pasidalinome kontaktais visur, kur galima, ir bendravome. Jis buvo išvykęs iš Lietuvos, bet tai manęs neišgąsdino, toliau bendravome.
Jo pasakiški žodžiai, jo pasakojimai, komplimentai – visa tai tiesiog rodė, kad nuostabiau nieko negali būti. Pats pirmas, net nematęs, ištarė - „myliu“... Buvau apstulbusi, bet tikėjau juo. Nežinau kodėl, bet tikėjau. Po beveik pusantro mėnesio susitikome, atrodė, viskas taip tobula ir idealu. Tikrai tikėjau juo...
Pradėjau lankyti kalbos kursus, nes jis privertė save įtikinti, kad turiu išvykti pas jį, jei noriu būti kartu. Dar po mėnesio nuvažiavau pas jį. Viskas atrodė gerai, nors jautėsi šiok toks šaltumas, bet jis teigė, kad čia dėl draugo, darbo ir t.t... O kas man – spėjau jį pamilti, tikėjau kiekvienu žodžiu.
Grįžau namo, bendravo kaip visada ir vieną dieną jam „užėjo“... Tai tas jo netenkina, tai tas blogai, anas blogai. Jis vienintelis nuskriaustasis, jis nepratęs, kad juo rūpinasi, kad jį myli, kad juo tiki. Raminau, sakiau, kad viskas gerai.
Atėjo mano gimtadienis, buvo tik pasveikinimas „Su gimimo diena!“ ir standartinis palinkėjimas. Jis puikiai žinojo, kad darbo dieną nešvęsiu, o atidėsiu šeštadieniui. O jis dingo. Rašiau, kas nutiko, kas negerai, tai jis man švenčiant pranešė, kad jis 100 proc. įsitikino, kad aš ne tas aš žmogus.
Kad nėra traukos, kuri buvo, kad nieko nėra, kad viskas. Kai aš, naivi blondinė, viską buvau pasiryžusi mesti. Dėl ko? Dėl melo. Nes maža to, kad švenčiant gimtadienį metė, tai ir jokio atsiprašymo. nieko. Tiesiog „nesvaik, nieko ir nebuvo...“. Nors pats vertė svajoti, norėti ir viską mesti.
Saugokitės merginos, nes ačiū Dievui, man tai nutiko dabar, o ne tada, kai jau būčiau išvykusi pas jį. Tuomet būčiau palikta ir mesta, o žmogui net nerūpėtų, kiek dėl jo paaukota. Ne veltui brolis iš karto jį pamatęs pasakė, kad apgaus jis, būčiau atsargi. O vaikinas pyko dėl to, kaip brolis drįsta taip kalbėti, jis gi „angelas“. Deja, niekada nežinai, kaip yra iš tikrųjų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo patirtimi – ar iš tiesų internete galima rasti meilę? Galbūt atvirkščiai - esate skaudžiai pasimokę taip ieškodami antrosios pusės?
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: