Po visų tokių išpuolių prieš Ją, sakydavau, net ne tik sakydavau, bet ir šventai tikėjau, kad Ji dėl to kalta. Bėgant metams mums gimė du vaikai, o Ji man vis dažniau darėsi KALTA. Dėl ko? Dėl visko: trūksta pinigų, darbe sugadino nuotaiką, sūnus suplėšė naujas kelnes, sugedo skalbimo mašina...
Nevengdavau išsakyti savo piktos nuomonės ir pripildyti namus nelaimingo vyro emocijomis. Dirbau padalinio vadovu. Reikalų daug. Darbų daug. O noras būti geriausiu vis stūmė į priekį. Į žmonos užuominas, kad Jai ir vaikams trūksta mano dėmesio atsakydavau priekaištais, kad nieko Ji nesupranta, kad nevertina mano pastangų, nes juk viską darau dėl Jos. Dėl vaikų. Ji nutildavo, o aš likdavau orus ir įsižeidęs, koks nesuprastas ir neįvertintas esu... Kalta ir vėl buvo Ji.
Esu pridaręs Jai daug šunybių. Daug kartų įskaudinau neatleistinai. O Ji vis atleisdavo. Ji to net nevadino atlaidumu. Ji sakydavo, kad tai gyvenimas. Ir kaltų nereikia ieškoti. Ar vertinau tai? Ne. Smagratis vis sukosi, mano nepasitenkinimas Ja vis augo, nes įsivaizduokite sau – Ji drįsta būti nelaiminga, nors aš taip stengiuosi dėl Jos ir dėl šeimos!!!
Susiradau meilužę. Dešimčia metų jaunesnė moteris buvo tarsi vaistas mano sužeistai sielai (o tą sielą, žinoma, sužeidusi buvo žmona). Naujajai moteriai aš buvau idealus. Nepaprastas. Džiaugiausi tuo ir dar labiau džiaugiausi savimi – štai, taip ir yra. Aš idealus! Mane dievina! Manęs laukia! Mane vertina! Tas džiaugsmas užtildė dvejones, kurios kirbėdavo mano širdyje, kai su naująja moterimi santykiaudavau. Jaučiau, kad kažkas ne taip… Ne taip… Bet tada į tą jausmą nekreipiau dėmesio.
Romanas truko tris mėnesius iki tol, kol sužinojo žmona. Ir dar tris mėnesius po to, kai Ji sužinojusi išėjo iš namų... Tiek tęsėsi mano siaubingiausio sprendimo gyvenime „laimingosios“ akimirkos. Tada atsiprašinėjau. Prašiau. Maldavau. Grasinau. Ir vėl maldavau. Ji negrįžo. Negalėjo man atleisti.
Nežinau, ar neištikimybė buvo ta vienintelė Jos neatleidimo priežastis. Matyt, visko buvo per daug... Po liūdesio, alkoholio, bemiegių naktų manyje vėl pabudo vyras. Aš Jai dar parodysiu, kad galiu gyventi be Jos. Ir gyventi laimingai. Ir rodžiau. Vėl kita moteris. Ir dar kita. Paskui dar kita. Visose jose ieškojau savo žmonos. Apkabinęs tas visas svetimas man moteris norėjau užuosti Jos kvapą. O atsimerkęs norėjau matyti Jos akis.
Praėjo dveji metai. Aš vis dar sėkmingas vadovas. Turiu moterį. Dar vieną. Ir vis dar bandau sau įrodyti, kad galiu gyventi be Jos. Laiko atgal neatsuksiu. Pakeisti jau nieko negaliu. Neseniai sužinojau, kad mano žmona turi draugą. Mačiau juos. Ir tą akimirką geriau būčiau miręs. Jie ėjo susikibę už rankų. Iš kitos jo pusės ėjo mano sūnus. Jis šypsojosi žiūrėdamas, kaip jo mamą, mano žmoną, palinkęs pabučiavo kitas...
Visko netekau. Ir dabar, žiūrėdamas atgal galiu pasakyti – aš buvau laimingai vedęs 15 metų. Ir viską sugrioviau. Sudeginau. Pasirodo iki pamatų. Atsisakiau didžiausios man Dievo siųstos dovanos – auginti savo vaikus. Dabar su naująja moterimi auginu jos. Vis pagaunu save galvojant, kad mano sūnus ar mano dukra dabar darytų kitaip, nei jos vaikas daro. Jie geresni. Jie šaunesni. Jie mano. Tik ne su manim...
Vis dar tikiuosi, ne vyriškai ir ne kietai, tikiuosi stebuklo. Ji grįš. Atleis. Ir tada aš Jai galėsiu įrodyti, kad aš iš tiesų esu pats geriausias vyras. Geriausias tėvas. Geriausias Jiems. Jeigu nors vienas vyras dabar skaito mano mažą išpažintį, noriu pasakyti – parašyti buvo sunku. Kaip ir pripažinti sau, kad niekada nebūsiu laimingas be jų. Todėl jeigu turite moterį, kuri su Jumis ištvėrė daug šilto ir šalto – nepaleiskite jos. Kita moteris nebus stebuklinga. Ir ateis diena, kai suprasi, kad su ja nieko bendro šiame gyvenime neturi...Ir tada vėl ir vėl reikia tos, su kuria buvai laimingas, su kuria džiaugėtės, liūdėjot, pykotės, bet kūrėt tik jūsų gyvenimą. Bendrą. Ir labai brangų. Vertinkite tai. Jei dar nepraradot.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate patyrę neištikimybę? Žinote, ką reiškia išduoti mylimą žmogų? Galbūt nutuokiate apie artimo žmogaus neištikimybę, bet bijote likti vienas ir nesiskiriate? Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarkite tiems, kurie susidūrė su mylimo žmogaus išdavyste, pamokykite tuos, kurie patys turi meilužį ar meilužę.
Prašome Jūsų – papasakokite savo patirtį ir patarkite, kaip elgtis tokioje nemalonioje situacijoje. Laukiame Jūsų minčių ir istorijų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kitas“ iki kovo 23 d. Vienam skaitytojui skirsime prizą – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: