Socialinis teisingumas, solidarumas - šiuo metu labai dažnai girdime tuos žodžius. Bet ar mes gerai suvokiame jų reikšmę ir kokią jie beturi prasmę šiais laikais.
Pirmiausia apie socialinį teisingumą. Šitoje vietoje yra keletas jo supratimų, bet pagrindiniai yra trys. Konservatyvusis socialinio teisingumo principas kalba apie tai, kad mes visi pradedam ne nuo vienodų starto pozicijų, pasiekiama ne vienodai per gyvenimą ir turim ne vienodai. Liberalusis socialinio teisingumo modelis kalba apie tokį principą, kad visiems sukurtų kiek galima vienodesnes starto pozicijas, tačiau kiek pasieks per gyvenimą - jau kiekvieno reikalas. Vienas daugiau, kitas mažiau. Socialistinis teisingumo modelis siekia, kad ir startas būtų vienodas ir kad finišas būtų kiek galima visų vienodesnis. Jei vienas pasiekia daugiau - iš jo atimti ir atiduoti mažiau pasiekusiam.
Manau, mes visi suprantam, koks socialinio teisingumo modelis įsivyravęs pas mus. Socialistinis teisingumo modelis čia visiškai nustelbęs visus kitus. Tačiau istorija įrodė, kad šitas teisingumo modelis yra prastas ir jis jau patyrė vieną krachą, kai žlugo Tarybų sąjunga. Tačiau mes iš istorijos nepasimokėm ir vėl darom tą pačią klaidą. Šitas socialistinis socialinio teisingumo modelis yra pavirtęs į totalų persekiojimą ir autoritarinį rėžimą, kur bolševikai persekioja ir išnaudoja visus kitus.
Prie to grįšiu truputį vėliau. Toliau panagrinėkime solidarumą. Garsiausiai apie solidarumą kalbėjo pirmaisiais krizės metais konservatorių Vyriausybė. Ir štai tų pirmų metų solidarumo skaičiai. Aš visų iš karto atsiprašau, kad skaičiai nebus absoliučiai tikslūs, nes nesaugoju pas save visų statistinių duomenų. Bet kas norės, tas galės susirasti juos patys ir pasitikslinti.
Per tą solidarumo periodą verslas susitraukė 20 – 25 procentais, dirbančiųjų atlyginimai - apie 10 procentų, pensijos - apie 5 procentus, o valdininkų pajamos su premijomis kartu išaugo 1-2 procentus. Žiūrint į šitą „solidarumo“ modelį bandau suprasti, ką reiškia žodis solidarumas. Nes, pasirodo, aš jį visiškai neteisingai iki šiol supratau. Įsivaizdavau, kad turim visi drauge pernešti su vienoda našta krizę. Bet, pasirodo, aš buvau neteisus. Tiesiog čia vėl sužaidė socialistinis teisingumo suvokimas. Atimam iš tų, kas turi daugiausia ir atiduodam, kas turi mažiausiai. Teoriškai viskas būtų gražu, tačiau praktiškai mes ritamės į bedugnę.
Žmogus, kaip bet kuri gyvos gamtos dalelė, turi savybę prisitaikyti prie aplinkos ir adaptuotis. O adaptuotis reiškia su mažiausiomis pastangomis gauti maksimalią naudą. Vienas žmogus dirba ir deda visas pastangas, o kitas nieko nedaro. Iš pirmo atima didesnę dalį. Vieną dalį pasilieka perskirstytojas, kitą dalį atiduoda antram nieko nedirbančiam žmogui.
Klausimas, kas geriausiai prisitaikė prie šitos sistemos? Žinoma, tas, kuris nieko nedirbdamas gauna naudą. Blogiausiai prisitaikęs yra tas, kuris dirba. Reiškia, pagal visus gamtos dėsnius ta dirbanti rūšis turi išmirti. Ką mes, tiesa, ir matome. Dirbančių vis mažėja. Nors šitai labai stipriai yra slepiama po statistika, tačiau bet kas nors kiek mąstantis tai suvoks.
Statistika dažniausiai nedetalizuoja, kur dirbama. Į dirbančiųjų ratą patenka ir dirbantis fabrike bei kuriantis naudą, ir tame pačiame skaičiuje bus įtrauktas koks nors Seimo nario trečias patarėjas. Tačiau vienas dirba, moka mokesčius ir sukuria produktą, o antrasis iš tų mokesčių gauna atlyginimą ir bando sugalvoti naują įdomų pavadinimą dar naujam mokesčiui, kurį planuoja uždėti tam pirmam dirbančiam. Kadangi mes gyvename kaip Alisa stebuklų šalyje, tai nieko keisto, kad normali logika pas mus neegzistuoja ir tas antrasis uždirba daugiau nei sėdintis ant jo kailio. Bet statistikoje jie abu bus pažymėti kaip dirbantys.
Dabar paskaičiuokime, kiek atima iš to dirbančiojo. Kad būtų lengviau skaičiuoti paimkim, kad dirbantysis uždirbo 1000 Lt. Jis sumoka pajamų mokestį, „Sodrai“, sveikatos mokestį dar darbdavys sumoka už jį „Sodrai“. Ir realiai jam belieka 650 Lt. Žmonės turi suvokti, kad valdžia daug mokesčių slepia. Kad nesuvoktų gyventojai tikrosios padėties. Pusę mokesčių sumoka pats darbuotojas, o pusę sumoka už jį darbdavys. Tačiau tai vis vien yra mokestis nuo darbo užmokesčio. Tiesiog darbdavio dalies dažniausiai neskaičiuoja niekas. Taigi realiai iš uždirbtų pinigų lieka 650 Lt.
Lietuvos gyventojų įpročiai taip pat gana aiškūs visiems. Beveik visa dalis išeina į vartojimą. Perkam prekių ir paslaugų už 650 Lt, tai nuo jų mes dar turėsime sumokėti PVM 21 procentą. Gaunasi, kad realiai mes nupirkom prekių, kurių tikroji vertė be PVM butų už 537 Lt. Bet čia su ta sąlyga, kad tu nepirkai cigarečių, kuro, alkoholio ar kitų akcizinių prekių. Nes ten be PVM dar yra akcizas.
Dar tu greičiausiai gavai kokią baudą už greičio viršijimą ar tau reikėjo kokios pažymos iš Registrų centro, tuomet tu moki valstybei dar ir dar. Galiausiai žiūri, kad 60 – 70 procentų tavo pajamų perskirsto valstybė. Jei visa tai būtų vienu mokesčiu surenkami pinigai, tai jau seniai būtų visi sukilę ir nuvertę tokią valdžią. Bet to vis ne gana. Valdžia nori dar ir dar daugiau. Jau eina kalba apie progresinius mokesčius.
Kiekvieną dieną mes matome, kaip kažkur vis naujai ir naujai nori valdžia paimti pinigų. Nekilnojamo turto mokestis, prabangos mokestis ir panašiai. Nesuprantu šitų mokesčių. Juk už tą patį nekilnojamąjį turtą jau sumokėtas PVM. Prabangos mokestis automobiliams - brangesni ir galingesni automobiliai ir taip kainuoja brangiau ir nuo jų valdžia jau gavo savo PVM. Galingesni automobiliai naudoja daugiau kuro, kur kuro kainoje žvėrišką dalį sudaro PVM ir akcizas. Jis, kas kartą nupirkdamas kurą, jau sumoka prabangos mokestį.
Dabar visuomenės dėmesys nukreipiamas ant verslo. Verslas yra padarytas atpirkimo ožiu. Bet pagalvokite patys. Nuo 1000 Lt, apie 600 – 700 Lt atitenka valstybei. Likusius 300 – 400 Lt Jūs skiriate produktams iš privataus verslo, kurių pelno marža net prie geriausių norų bus ne didesnė kaip 10 procentų. Reiškia verslas nuo Jūsų uždirba 30 – 40 Lt kas mėnesį nuo kiekvieno tūkstančio litų. Tai kas tikrasis grobuonis?
Nueikite į valstybinę įstaigą. Jus ten žemins ir Jūs būsite beteisis. Negausite kokybiškų paslaugų ir pasiskųsti niekam negalėsite dėl prasto policijos ar medikų darbo. Ir nueikite į privačią įmonę. Ten ant rankų nešios, visada su šypsena ir visus jūsų norus pasistengs įvykdyti. O jei liksite nepatenkintas, įskųsite valstybinei institucijai ir jie kaip skėriai sulėks ir sunaikins ta privatų verslą. Taigi tas didžiausias visuomenės priešas – privatus verslas, už 30 – 40 Lt pasiruošęs nešioti Jus ant rankų, o valstybė už 600 – 700 Lt Jus niekina ir runkeliais vadina.
Valstybė jau dabar kontroliuoja vidutinio žmogaus 60 – 70 procentų pajamų. Tačiau jai vis ne gana. Ji nori naujų mokesčių, nori dar didesnės kontrolės. Bet visa tai daroma netiesiogiai. O paslepiant viską po gražiais socialinio teisingumo ir solidarumo šūkiais. Valstybe kasmet lenda po kelis milijardus litų į skolas.
Aš pabūsiu kaip tas Seimo nario padėjėjas ir sugalvosiu tam mokesčiui naują pavadinimą. Pavadinkime tai ateities mokesčiu, nes tą skolą reikės atiduoti. O atiduoti vis vien turės dirbantis žmogus. Kokie tos skolos atidavimo variantai? Pirmiausia tai padidinti mokesčiai. Bet jei čia mes netyčia sukiltumėme, yra dar keli variantai.
Vienas iš jų - tai pinigų spausdinimas. Prispausdina pinigų. Prekių nepadaugėja, o pinigų skaičius išauga. Atsiranda infliacija. Infliacija sunaikina santaupas, kurias laikė ta valiuta gyventojai, o tą vertę perėmė nauji beverčiai pinigėliai, kurie dabar guli jau valstybės kišenėje.
Taigi infliacija yra dar vienas mokestis. Šitą mokestį sudaro dvi sudedamosios dalys. Vienoje pusėje augantis mūsų vartojimas kelia kainą, kitoje pusėje dirbtinai spausdinami pinigų kiekiai kelia infliaciją. Šiuo metu smarkiai spausdinamas tiek euras, tiek doleris. Tad ta dabartinė infliacija susijusi tik su valstybės mokesčių sistema. Nes paklausa visame pasaulyje smunka, todėl vartojimas negali būti infliacijos kaltininkas. Sudėjus visus tuos paslėptus mokesčius mes pamatysime, kad valstybė iš mūsų atima netoli 80 procentų pajamų.
Dabar įjunkite savo logiką ir pagalvokite, kur dingsta tie pinigai ir ar Jūs gaunate tiek paslaugų, kiek sumokate valstybei.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!