Netikėta šviesaus atminimo Seimo nario Juliaus Veselkos mirtis privertė ir mane pamąstyti apie egzistencijos trapumą. O jo ganėtinai daug.
Štai dar lapkritį, atostogaudamas Lietuvoje, sužinojau kraupią naujieną. Į mano „Facebook“ paskyrą atėjo vienos moters žinutė, kurioje ji klausia apie buvusio savo vyro paskutines gyvenimo akimirkas Anglijoje. Pasirodo, 48 metų iš pažiūros fiziškai sveikas ir stiprus žmogus buvo rastas negyvas savo nuomojame bute Leičesterio (Lesterio) mieste.
Negalėjau patikėti tokia žinia, nes, rodos, dar tiek neseniai jį mačiau, padėjau nupirkti nešiojamą kompiuterį, kurio jis tiek laukė ir taupė savo sunkiai uždirbtus pinigus. Jis ateidavo pas mane, kad padėčiau sutvarkyti kai kuriuos dokumentus, skundėsi, kad neturi su kuo bendrauti, nes aplinkui jį vien tik alkoholikai ir nemokšos. Mano aplinkoje jis negerdavo, ir aš susidariau įspūdį, kad taurelę jam įsiūlydavo netikri draugai.
Tačiau jo buvusi žmona pasakojo, kad vyras nevengė išgerti ir sirgo kažkokia liga, nes kartais naktimis pabusdavo iš skausmo. Kas jam buvo - nežino niekas. Kiek jį pažinau, žmogus užsienyje nebuvo laimingas, neturėjo nuolatinio darbo. Man grįžtant atostogų jis taip pat planavo grįžti į gimtąjį miestą pas savo pagyvenusią, sergančią mamą, kuria norėjo rūpintis. Deja, realybė tapo kitokia, todėl jo mama, sužinojusi apie sūnaus tragediją, ištikta sielvarto, pateko į ligoninę. Jei kam tai įdomu, tas žmogus buvo Lietuvoje žinomo garsaus politiko, netolimoje praeityje buvusio vieno iš pagrindinių valstybės vadovų, brolis.
Šiandien mano kompiuteryje liko tik vienintelė to žmogaus nuotrauka, kurią padariau jo „Facebook“ paskyrai ir jo padovanotas 2012 metų darbo kalendorius. Deja, fotoaparato jau nebeturiu, nes man atostogaujant Lietuvoje, kažkas iš tautiečių jį pasisavino.
Ne ką mažiau netikėta ir staigi mirtis prieš maždaug šešerius metus užklupo vieną pusamžę moterį Newporto (Niuporto) mieste pietų Velse, kur išgyvenau beveik trejus metus. Pamenu, kaip vieną karštą vasaros popietę mūsų kaimynų kieme nepaliaujamai staugė šuo. Staugė taip, kad šiurpuliai bėgo per kūną. Tuomet savo kambariokams prasitariau, kad tai gali būti nelaimės ženklas, pranašaujantis mirtį.
Žinoma, tikėti tokiais pranašiškais ženklais ar ne, yra kiekvieno reikalas. Tačiau kitą dieną sužinojome, kad miesto bibliotekoje įvyko skaudi nelaimė: suktais geležiniais laiptais žemyn galva nukrito ir užsimušė viena lietuvė. Daugelis ją bent iš matymo pažinojome, nes dažnai toje bibliotekoje susitikdavome prie kompiuterių.
Kita skaudi nelaimė nutiko man gerai pažįstamai moteriškei iš Klaipėdos, kuri taip pat daug metų gyveno ir dirbo Niuporte. Moteris negailėjo savo jėgų, dirbo nekreipdama dėmesį į skausmus ir žaizdas kojose. Jos tikslas buvo išdirbti pakankamai metų, kad galėtų gauti anglišką pensiją. Atrodo, kad šio tikslo ji pasiekė, tačiau visus pinigus skirdavo savo vaikams, vienam sūnui su šeima padėjo įsitvirtinti tame pačiame mieste.
Deja, nelaimė įvyko, kai moteris grįžo trumpų atostogų. Nepamenu, kaip vadinasi ta jos reta liga, bet keisčiausia tai, kad į vieną Klaipėdos ligoninių ji pateko ne dėl daug metų kamavusio kojų skausmo. Deja, netikėtai ligoninėje ji mirė.
Ypač skaudu išgirsti apie artimo žmogaus netektį. Negaliu pamiršti akimirkos, kai prieš šešerius metus tame pačiame Niuporte anksti ryte einant į darbą suskambo mano mobilusis telefonas. Skambino žmona ir aš jau supratau, kad šis skambutis nieko gero nežada. Žmona pranešė vieną baisiausių naujienų mano gyvenime – ką tik lengvasis automobilis partrenkė ir mirtinai sužalojo per kelią ėjusią mano mylimą pusseserę. Apie kokį darbą tuo metu buvo galima galvoti? Pusseserei nelaimės metu iki jos namo liko vos keliasdešimt metrų...
Kaip perkūnas iš giedro dangaus maždaug prieš pustrečių metų atsirito dar viena baisi žinia: mano tetai, žuvusios pusseserės mamai diagnozuotas kiaušidžių vėžys. Gydytojai neteikė jokių vilčių ir negalėjo pasakyti, kiek ilgai mano teta gyvens. Tačiau ji kabinosi į gyvenimą, praėjo daugybę chemoterapijos kursų, iki pat paskutinės dienos buvo guvi ir atrodė stipri. Dar šiemet per „Skype“ vienas kitą pasveikinom su Velykom, o netrukus po jų atėjo baisi žinia – mano teta anksti ryte užgeso.
Ir paskutinis štrichas šio trapaus gyvenimo paveiksle. Kai grįžau trumpų atostogų į Palangą, stengiausi aplankyti visus draugus ir pažįstamus. Deja, neužteko laiko. Kai kuriems atiduosiu „skolą“ vėliau. Tačiau kai paskambinau vienam savo bičiuliui ir pakviečiau į svečius, nustebau, kad sutartu laiku jis nepasirodė. Grįžus į Angliją „Facebooke“ radau tokią jo žinutę: „Na, va gaila, kad taip išėjo, kad nesusimatėm, kai buvai Palangoj... Bet štai ir viskas... Sekmadienį palaidojau Močiutę... Tiesiog nesupyk bičiuli, tada tiesiog nenorėjau apgaudinėt savęs, kad mes susirinksim „shahmatų partijai... Neišėjo Palangoj, gal tada Leičesteryje susitiksim...“
Mano atsakymas toks: „Visada žmonės, kuriuos aš pažįstu, atrodo, kad niekada mūsų nepaliks. Užjaučiu tave labai. Susitiksim dar vis tiek kur nors ir kada nors, juk gyvenimas mums dar tęsiasi...“