Susitikome po kelerių metų per jo brolio vestuves Vilniuje. Jau buvau baigusi studijas ir dirbau. Prasidėjus šokiams, jis vėl pakvietė šokti kaip per pirmąją pažintį. Nuo to laiko ėmė megztis ryšys, po poros mėnesių vasarą pradėjome kartu gyventi. Viskas prasidėjo stipria aistra ir dideliais nesutarimais, bet apie išsiskyrimą nebuvo nė kalbos.
Tų pačių metų rudenį liko giminaitės palikimas ir persikėlėme į kitą miestą. Po poros metų sulaukėme pirmosios atžalos, o dar po metų – antrosios. Po pirmagimės gimimo nesutarimai tik stiprėjo, tad po pusmečio persikėliau gyventi pas mamą. Labai trūko draugo supratimo ir pagalbos, o jis rūpinosi savo poilsiu ir darbu.
Grįžus pas mamą sprendimo rasti nepavyko, o savo poelgių jis keisti neketino, tad nenusileidau ir aš. Pradėjo dažnai važiuoti pas tėvus, o grįžęs namo reikšdavo tik nepasitenkinimą, užgauliojo. Be mano žinios buvo išvežęs pirmagimę pas tėvus. Kai nuvykau jos paimti, visi nuo stalo pakilo išgėrę. Grįždavęs pas mus, atsikirsdavo, kad neva pati tokio gyvenimo norėjau, nusipelniau, neva viena jo pažįstama pati be vyro pagalbos augina pametinukus. Po antrojo vaiko gimimo sužinojau, kad ta pažįstama gyvena kitapus gatvės prie jo tėvų ir kol laukiau jo pagalbos dėl vaikų, jis su ja miegojo. Net buvo jai pasipiršęs.
Per tą laiką keliskart išvežiau jo daiktus pas tėvus, nes nemačiau jo pastangų šeimai išsaugoti, nebuvo pagalbos. Tuo metu buvo likę keli mėnesiai iki antrojo mažylio gimimo. Išgyvenau didelį stresą. Jis žinutėmis rašė, kad jei antroji gims mergaitė, negaus jo pavardės, susipykus porąsyk sakė, kad jam nusispjauti dėl antrojo persileidimo ir pan. Buvau visiškoj nevilty, nežinojau, ką daryti. Būnant pas mamą, užgauliodavo ir ją, kai ji gindavo mane.
Net kentėdama pažeminimus ir užgauliojimus, vis tiek tikėjausi išsaugoti šeimą. Sunku buvo atleisti neištikimybę, draugas pats ją kartais primindavo, kalbėdavo jos žodžiais, mus lygindavo. Tarsi iki šiol ją būtų įsimylėjęs. Bet toji mergina su savo vyru neišsiskyrė, o jis pats išsidavė jos vyrui, taip baigėsi jų romanas. Ta mergina padėjo jo tėvams, tad tad kartais dar susitinkam tenai.
Po metų abu jau buvome pavargę nuo tų nesutarimų. O problemos neišsisprendė. Bet draugas vis tik pabandė taikytis, rodyti daugiau dėmesio mums su vaikais, tad netrukus grįžome vėl gyventi kartu. Jis išnuomojo butą. Bet butas buvo labai prastos būklės, be balkono, be skalbimo mašinos, drėgnas ir su pelėsiu. O blogiausia, kad tinkamas gyventi tik vienam asmeniui. Pamačius iškart pasakiau, kad ilgai neišbūsime.
Nuo drėgmės ir pelėsio man pačiai ėmė blogėti sveikata, labai išgyvenau dėl mažųjų. Bet draugas norėjo ten likti. Trečią gyvenimo mėnesį tame bute vėl prasidėjo nesutarimai dėl gyvenimo sąlygų. Mama nusipirko sau mažesnį butą ir tuo metu pasiūlė mums savo dabartinį bustą, kuriame yra visi patogumai. Ji žadėjo greitai persikelti ir įleisti mus. Iš pradžių draugas nenorėjo sutikti, bet aš nenusileidau dėl vaikų, būčiau išsikėlusi viena su jais. Vieną dieną draugas neatlaikė, prisiminęs senas nuoskaudas sukėlė konfliktą, kuris baigėsi smurtu artimoje aplinkoje ir vėl grįžau pas mamą su mažiukais.
Po konflikto pas tyrėją pasirašėme taikos sutartį, dabar ketverius metus negalime konfliktuoti. Po pokalbio su vaikų teisių atstovais, kaip supratau, jis vėl pasiūlė taikytis, atgailauja ir tikina nuoširdžiai norintis susigrąžinti šeimą.
Po visų tų išsiskyrimų kaskart suprasdavau, kad išvykimas ne tik nepadės mums išspręsti problemų, bet jos taps dar didesnės. Nors man atrodo, kad vyro moteris neturėtų būti užgauliojama ir žeminama. Iš kitos pusės, jis taip pat sulaukė ne pačių švelniausių žodelių. Dar supratau, kad negalima į pyktį atsakyti pykčiu, geriau tada pabūti kurį laiką atskirai arba, prieš pasakant ką nors, mintyse kelis kartus pasirepetuoti scenarijų.
Aišku, po visų tų įvykių draugu man pasitikėti dar sunkiau, nežinau, kada jis būna nuoširdus – kai myli ar kai neapkenčia. Nepaisant visų tų sunkumų, vis tiek norisi išsaugoti šeimą, bet taip, kad mažieji nukentėtų kuo mažiau. Netikiu, kad draugas pasikeis, bet mano sąlygos jam buvo dvi – neprikaišioti nuovargio dėl darbo ir vaikų poreikiams teikti pirmenybę.
Po paskutinio konflikto praėjo pora savaičių, ieškojome kito būsto nuomotis, nes paskaičiavome, kad mamos paliekamame bute nelabai ekonomiška gyventi. Bet su vaikais tokį rasti sudėtinga arba prašo didelio užstato. Kad ir kaip mamai skaudėtų širdį, ji pasiūlė mums gyventi dviejų kambarių bute, kurį nusipirko sau. Tikiuosi, draugas tai įvertins.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Šiuo metu po skyrybų jau praėjo daug laiko, labai džiaugiuosi, kad tada išsiskyrėm, nes be tų skyrybų dabar neturėčiau to, ką turiu, ir manau, kad tikrai gyvenčiau blogiau negu dabar“, – yra rašęs DELFI skaitytojas Pavelas, papasakojęs apie skaudžias, bet laimę atnešusias skyrybas. Deja, ne visuomet draugystės pabaiga būna tokia sėkminga.
Dažnai nutylima, kad sprendimas ieškoti kito širdžiai mielo žmogaus būna... neteisingas. Taip buvo nutikę ir DELFI skaitytojai Astai.
„Mūsų draugystė truko tris savaites, kai aš per savo kvailą galvą parašiau jam, jog esu verta geresnio... Jis metė mane, – yra pasakojusi ji. – Meldžiau Dievo antro šanso, juk aš viso labo – tik žmogus su savo pliusais ir minusais. Visi darome klaidas, bet ne visi sugeba iš jų mokytis.“
Prašome Jūsų – išdrįskite papasakoti savo istoriją. Ar tikrai visada verta skirtis, jei kyla tokia mintis, ar yra dalykų, kurių mylimam žmogui atleisti negalima? Galų gale, ar neištikimybė – priežastis nutraukti kelis ar keliasdešimt metų trukusius santykius?
Pasidalinkite mintimis, kaip yra buvę Jums, ar pavyko susigrąžinti mylimą žmogų. O gal mintis apie skyrybas pavyko nuvyti ir dabar džiaugiatės nepriėmę kvailo sprendimo?
Geriausias istorijas publikuosime. Vienam žmogui padovanosime trijų mėnesių žurnalo (pasirinktinai – „Panelė“, „Tavo vaikas“, „Cosmopolitan:, „Moteris“, „Mano namai“ arba „GEO“) prenumeratą. Laimėtojas bus paskelbtas gruodžio 3 d.
Laiškus galite siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Klaida“ arba naudodamiesi nuorodomis žemiau: