Kadangi vaikui nuo didelių išbėrimų perštėdavo kūnelį, jis negalėdavo greitai užmigti pietų miego ir trindavo galvytę į pagalvę, taip ramindamas skausmą. Tada ir kentėdavo nuo prižiūrėtojos paniekos ir bjaurių riksmų, girdint ir kitiems mažyliams. Tėvai, nenorėdami prarasti darbo, tempdavo verkiantį sūnelį į tą „irštvą“, o mums guosdavosi, kad „auklėtoja“ piktinasi: jis šioks ir anoks...
Jautriam berniukui dermatitas komplikavosi į astmą, jis būdavo dažnai gydomas ligoninėje. Norėjau kreiptis į švietimo skyrių, bet tėvai buvo kategoriški, bijojo prisišaukti dar didesnę nemalonę sūneliui. Tačiau mums buvo visiškai nesuprantama, kodėl išleidžiant vaiką į mokyklą, reikėjo iš darželio gauti būsimam pirmokėliui charakteristiką. Štai tada ir paaiškėjo, kiek neapykantos mažajam turėjo to darželio „auklėtoją“.
Tėvai papasakojo, kad išduotame raštelyje buvo sudėliotos visos vaiko „nuodėmės“, jis išvadintas kone debilu, būsimu nusikaltėliu ir visokiu kitokiu nusidėjėliu. Patariau tėvams to popiergalio į mokyklą nenešti, nes gali nepriimti pirmokėlio mokytis. Buvau labai pasipiktinusi tėvų elgesiu, kad neviešina šios „charakteristikos“ ir nesikreipia į aukštesnes institucijas. Man kategoriškai uždraudė, kur nors kreiptis, kad šios moteriškės švietimo įstaigoje neliktų. Po kelių metų darželis buvo uždarytas dėl nesuformuotos vaikučių grupės, bet kas gali paneigti, kad toji moteriškė nebuvo įdarbinta į kitą darželį ir dabar yra nusižiūrėjusi savo psichologinei iškrovai kitas mažąsias aukas?
Viskas baigėsi pradėjus vaikui lankyti mokyklą. Su didžiulę pagarbą ir dėkingumu tėvai atsiliepia apie pirmąją sūnelio mokyklos Mokytoją. Ji niekada nekėlė balso prieš šio laikmečio daugumos šeimų gana hiperaktyviūs savo auklėtinius, visada maloniai bendraudavo su visais pradinukų tėvais. Dabar mokinukas – jau gabus paauglys, dalyvavęs mokyklos ir apskrities matematikų ir kompiuterinės grafikos konkursuose, užėmęs aukštas vietas. Neabejotinai tai pirmosios jo mokytojos indelis, parodytas šiam ir kitiems vaikams dėmesys, pagarba, atsidavimas savo profesijai (…).
Dabar daug diskutuojamą apie vaikų teises, apie palankią psichologinę atmosferą, fizinių bausmių vengimą šeimose. Manau, kad iš visų esamų ir būsimų naujų įstatymų pirmiausia jų privalu laikytis švietimo ugdymo įstaigoms, nes Valstybė ir tėvai, patikėję joms vaikus, yra tiesioginiai šių darbuotojų darbdaviai.
Abejingi, nepakantūs mažyliams, turintys psichologinių problemų ar saugantys savo ugdymo įstaigos mundurą, turi savo noru keisti darbą, kitaip privalo būti baudžiami ir atleisti iš pareigų už vaikų teisių pažeidimus. Ginant vaikų teises, būtina vaizdo įranga, tai apsaugos mažuosius nuo brutalios darbuotojų elgsenos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi. Kokie jūsų prisiminimai, likę dar iš tų laikų, kai lankėte darželį? O gal galite papasakoti, kas jus nustebino, sutrikdė ar pradžiugino Jūsų atžalų darželio grupėje? Kokių nutikimų yra buvę? Kaip elgiasi auklėtojos, kiti vaikai? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: