Po 2 metų draugystės išdrįsau pasiūlyti apsigyventi kartu. Sutiko. Galvojau, kad būdama arčiau padėsiu išguiti jo polinkį į linksmybes, alkoholį (oi, tą jaunystė, tikra optimistė). Tačiau apsigyvenusi gavau žymiai spalvingesnę puokštę. Bet aš gi moteris: kantri, jautri ir rūpestinga. Buvau šalia, stengiausi keisti save, jį, aplinką. Kai kas duodavo rezultatų, bet neilgam. Griebiausi šantažo. Suveikė!
Persikraustėm į užmiestį, jis pakeitė darbą, pasikeitė jo pažįstamų ratas. Linksmybės blėso, pykti nebuvo dėl ko. Atrodo, gyvenom ir džiaugėmės vienas kitu. 4 metai kartu mums padovanojo širdelę, plakančią po mano nieko blogo nenujaučiančia širdimi. Kad pastojau, supratau greitai, vis dėlto vaikai negimsta netyčia...
Mėnuo, du, pradžia trečio, o apie vestuves – jokios kalbos. O juk žino mano požiūrį, kad šeima, viena pavardė – mano svajonė... Susiėmiau ir tyliai vos girdint paklausiau: „Ar vesi mane?“ Klausimas buvo tylus, balsas drebantis... O atsakymas mane „pasiekė“ žaibo greičiu, griaustinio trenksmu: „Vesiu, vesiu, laiko dar yra. Nėra ko skubėti.“
Žaibas „praskrido“ pro šalį, kliudydamas tik maža širdies kertelę, skausmui manyje vietos nebuvo (juk aš jau mama, vaikelis viską jaučia ). O „trenksmas“ mane prižadino, numetė rožinius akinius. Aš pabudau!
Pakeičiau darbą, sėdau už vairo po ilgos pertraukos, vėl pakeitėme gyvenamąją vietą. Jo palaikymo negavau, mat, pasak jo, drąsos pilna, kai pilvas jau „lipa“ lauk. Stresas, baimė, nebylios ašaros padarė savo... Mažylis, dėl kurio taip stengiausi, paliko mane... Maniau, širdis suplyš, o jo žodžiai – „Neverk, bus dar tų vaikų“ – mane „nužudė“... Gulėjau, žiūrėjau į lubas ir supratau, kad tuštuma yra didesnė nei aš, kad skausmas man neleidžia kvėpuoti. Kad aš „uždusiu“, jei dar nors akimirkai liksiu dar čia, su juo...
Pakeičiau viską – miestą, darbą, pažįstamų ratą. Pakilau kaip feniksas iš pelenų. Šiandien gyvenu be noro keisti, be baimės ir ašarų. Šalia esantis žmogus dovanoja tik šypseną, juoką, tikėjimą, viltį ir ramybę... Esu laiminga ir dėkinga „meilės romanui“, kuris mane „išaugino“ į stiprią ir savarankišką moterį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Drugeliai pilve, iš veido nedingstanti šypsena ir giliai širdyje tūnanti nuojauta, kad visa tai tuoj pasibaigs – rinkinys, puikiai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į vasaros romaną. Nors dažnai nutinka taip, kad euforiją vos po savaitės ar mėnesio keičia ašaros ir neviltis dėl nutolusios meilės, būna ir laimingų pabaigų – kaip filmuose.
Patyrėte šį saldžiai kartų meilės skonį? O gal esate iš tų laimingųjų, kurių vasaros romanas truko ne dvi savaites, o užsitęsė visą gyvenimą? Artėjant kelionėms, atostogoms ir pamažu augant viltims antrąją pusę vasarą, prašome jūsų papasakoti savo istoriją.
Už atvirumą ir drąsą vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir A. Gogun „Stalino komandosai“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.