Nėra prasmės kalbėti apie atskirus atnaujinamos programos projekto punktus, nes, mano manymu, kritikuotina pati programos koncepcija. Aptarsiu kelis esminius aspektus, kurie, mano manymu, ir atskleidžia siūlomos koncepcijos ribotumą.
Pirmiausia, visiškai neatsižvelgiama į mokinių psichologinio amžiaus tarpsnius. Pagal projektą, baigęs 5-6 kl. mokinys turėtų būti perpratęs fonetikos, morfologijos ir sintaksės sistemas (8. 3. 3. 2. punktas). Klausimas: kaip tą gali padaryti tokio amžiaus vaikas? Beje, tokie nerealūs reikalavimai neatsižvelgia ne tik į psichologinį amžių, bet ir į tragiškai žemą mokinių raštingumo lygį.
Pagrindinio ugdymo programa neturi būti tokia išplėsta, kuomet jau penktokas-šeštokas turi perprasti visą gramatikos sistemą nuo raidės iki sakinio. Manyčiau, programą reikia optimizuoti ir orientuotis į rašybos ir skyrybos ugdymą: fonetikos, morfologijos reikia tiek, kiek vaikui padeda išmokti taisyklingai rašyti. Taigi, reikalinga radikali atranka, būtinas eliminavimas visų gramatikos skyrių, kurie tiesiogiai nesusiję su rašybos ir skyrybos įgūdžių ugdymu. Vientisinio ir sudėtinio sakinio struktūros ar skyrybos temos nei penktoje, nei šeštoje klasėje nėra reikalingos, nes mokiniai paprasčiausiai per maži tai sistemai perprasti (juk iki tol jie dar turi susivokti fonetinėje ir morfologinėje sistemoje). O ką projekte veikia 5-6 kl. koncentrui siūlomi stilistikos kursas? Nereikia iš mokinukų daryti filologijos studentų.
5-6 kl. literatūros programa dvelkia senamadišku vertybiniu ideologizavimu. Peržvelgus 8.3.4.2. punkte nurodytas temas, akis bado formuluočių tendencingumas – jose užkoduota ne mąstymo savarankiškumo ir kūrybiškumo išlaisvinimas, bet aiškus „kvadratėlio metodas”. Kitaip sakant, pagal siūlomą programą, mokinys vertybinę–pilietinę orientaciją turėtų susikurti ne pats, bet tas vertybes išmokti (!). Tą išduoda ir programos aprašo formuluotės: Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas padeda įgyti laisvam žmogui būtinus moralinius pagrindus – asmens kilnumą. Dar simptomiškiau skambanti potemė „Šeima – lietuviškos knygos saugotoja ir gynėja“.
Projekto siūloma literatūros ugdymo programa kuriama ant konservatyvios pilietinės ideologijos pamatų ir neatsižvelgia į tai, kad 5-6 kl. koncentro mokiniai literatūrą patiria daugiau emocijomis, o ne logiškai artikuliuotomis kultūrinėmis kategorijomis. Tad dvejotinai skamba siekis 5-6 kl. mokinius priversti suvokti M. Mažvydo, K. Donelaičio, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, M. Daukšos svarbą mūsų kultūrai. Supažindinimą su šiomis asmenybėmis reikia palikti istorijos pamokoms arba bent jau aukštesnėms klasėms, nes šių autorių tekstai 5-6 kl. mokiniams atrodo kaip istorinių duomenų rinkinys, kultūrinės svarbos tokio amžiaus mokiniai pajusti dar negeba, o mokytoją įpareigoti tą svarbą įdiegti yra mažų mažiausiai naivu.
Nesunku nuspėti, kad bet koks prievartinis diegimas mokinius atitolins nuo literatūros ir skaitymo malonumą pavers kankinančiu nemalonumu. Nekvestionuoju moralės ir atsakomybės, tradicijos ir kultūrinių asmenybių svarbos, bet diegimu ir prievolėmis vertybinių ugdyti negalima: asmeninė atsakomybė ir asmeninių vertybių suvokimas atrandamas aiškinantis, kas yra laisvė, o ne iškalant amžinas tiesas ir, perfrazuojant Pink Floyd, „statant plytas į sieną“.
Analogiškas literatūrinio ugdymo principas projekte taikomas ir 7-8 bei 9-10 kl. literatūriniam ugdymui, tik dar pridedamas literatūros teorijos balastas. Taigi mokinys ne tik idėjiškai represuojamas, bet jis į literatūrą verčiamas žvelgti sausu literatūrologo žvilgsniu. Neaišku, kam tiek daug senosios literatūros tekstų 9-10 kl. mokiniams (tema „Laisvas žmogus piliečių bendruomenėje“). Literatūrai reikia palikti ne tik pilietiškumą, bet ir gyvą emociją, teksto malonumą.
Dvejotina ir būtinybė pagrindinio ugdymo programoje kalbėti apie magiškąjį realizmą, postmodernizmą, juoko literatūrą bei kitus literatūros teorijos niuansus, kuriuos neretai sunkiai įkanda ir filologijos studentai. Derėtų palikti laisvę mokytojui: jis puikiai jaučia, kaip gali dirbti su savo mokiniais, kokius tekstus jie gali skaityti ir suvokti. Tarkim, postmodernizmo terminas iki šiol akademinėje sferoje nėra konceptualiai apibrėžtas pačių lietuvių literatūrologų. Gal pirmiausia ten reikėtų užsipildyti spragas?
Apskritai 9–10 kl. literatūros ugdymo programa projekte kuriama taip pat, kaip ir 5–6 kl. kalbos programa: norima per dvejus metus mokiniams sukrauti visą literatūros istoriją – nuo Biblijos ir antikos laikų iki pat postmodernizmo epochos. Beje, 11–12 kl. tuo pačiu keliu mokiniai keliaus dar kartą... kad neužmirštų programos kūrėjų siūlomos kultūrinės ideologijos. Nereikia būti psichologijos ir švietimo ekspertu, kad suvoktum, kad mokiniai neracionaliai apkraunami: kaip 15 ar 16 metų mokinys gali išstudijuoti tai, ką filosofijos studentai studijuoja 4 metus? Tekstų paprasčiausiai yra per daug, todėl iš viso literatūros mokymosi proceso, tiksliau – maratono, lieka tik slogus nuobodulys.
Projekto kūrėjai turėtų racionaliau persvarstyti tekstų atranką ir orientuotis ne tiek į tradicinį chronologinį literatūros istorijos mokymą, angažuotą konservatyviai pilietinei ideologijai, kiek į teksto suvokimo ugdymą. Tai reiškia, kad būtina ieškoti alternatyvos linijiniam literatūros istorijos dėstymui. Nuo 5 iki 10 kl. literatūros ugdymas turi būti ne chronologinis (visų tekstų vis tiek neperskaitysi ir neturėsi laiko jų aptarti), o probleminis. Bet probleminis ugdymas taip pat turėtų būti ne ideologiškai angažuotas, o išlaisvinantis, leidžiantis laisvai mąstyti, kalbėti ir rašyti. Nei mokytojo, nei mokinio nereikia apriboti aiškiomis vertybinėmis hierarchijomis, nes tai primena sovietinės propagandos mechanizmą. Tokio mechanizmo gajumo ženklai ir yra šabloniškas mokinių literatūrinis mąstymas. O šablono stiprybę maitina ne mokinių ar mokytojų nekompetencijos, bet pirmiausia aklam šablonui angažuotos ugdymo programos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!