Mokytojams nėra ko skųstis: gal juos supažindinti su žiauria realybe „pas privatininką“?

 (1302)
Nepasitenkinimas, įspėjimas, mitingas, streikas, o tada… Kokį pažymį mes visi galime parašyti mokytojams už jų nuolatinę kovą už didesnius atlyginimus? Ir už geresnes darbo sąlygas. Pasigirsta padrąsinančių šūksnių, raginančių kovoti dar atkakliau – pasiekime Europos Sąjungos atlyginimų vidurkį, iškovokime mokytojams tikrąją laisvę.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Mitinguoti netgi siūloma visiems likusiems Lietuvos darbuotojams: nuo valytojos iki biurokrato, nuo santechniko iki prokuroro. Galima pamėginti prisiminti, kiek tų mokytojų mitingų buvo, tačiau tikslaus skaičiaus nepavyksta atgaminti. Turbūt retas žino tą tikslų skaičių, tačiau mitingų bus tikrai daugiau nei būna paprastų darbuotojų mitingų dirbančių privačiame sektoriuje.

Aišku, mokytojai nėra blogi žmonės, nes jie gali pasiūlyti visiems kartu ateiti į mitingą, kartu pastreikuoti, tačiau ar dirbantys privačiame sektoriuje gali sau leisti tokią prabangą? Mokytojai ir visi kiti gyvena skirtinguose pasauliuose, todėl sunku vieniems kitus suprasti.

Įsivaizduokite 10 darbuotojų dydžio privačią įmonę, kur darbuotojai pajunta, kad jų 500 eurų dydžio „į rankas“ atlyginimai per maži, nes dirbama už du ar net tris, tad nusprendžia, kad metas kurti profsąjungą ir jie mitinguos bei streikuos. Tikslai aiškūs ir teisingi: didesnis atlyginimas, apmokami viršvalandžiai, viršvalandžių ribojimas, mažesnis išnaudojimas ir t.t. Tačiau nereikia būti aiškiaregiu, kad sugebėtum nuspėti, kas lauktų tokių darbuotojų – jie dar tą pačią dieną būtų atleisti pagal kokį nors Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsnį. Formaliai, bet griežtai, o jau kitą dieną toje pačioje įmonėje dirbtų kiti darbuotojai be išankstinių reikalavimų, pageidavimų ir tikrai nenorintys mitinguoti. Gal net pigesni ir dar efektyvesni.

Mokytojai to nesuprastų, nes jie nedirba privačiame sektoriuje, todėl mokytojų gynėjai ir patys mokytojai tikrai nekovoja už geresnę Lietuvą. Kovojama už geresnę mokytojų ateitį toje pačioje atsilikusioje valstybėje su daugybe neteisybės. Juk dirbančių privačiame sektoriuje yra šimtai tūkstančių ir jie niekada negali nei streikuoti, nei mitinguoti – iš jų ši teisė tarsi atimta. Retas kuris gali išsikovoti didesnius atlyginimus – viską ,,reguliuoja“ rinkos dėsniai. Nematoma rinkos ranka patvarko kovotojus savais metodais, todėl tikrų rimtų profsąjungų, kurios gintų daugumą darbuotojų, Lietuvoje nėra ir artimiausiu metu nebus.

Laukinis kapitalizmas, ne socializmas gyvuoja mokyklose. Mokytojai vis gąsdina, kad emigruos jeigu nebus patenkinti jų reikalavimai. O gal mokytojai pereis į privatų sektorių? Būkim realistai – maža dalis emigruos, bet dar mažesnė pereis į privatų sektorių, o dauguma ir toliau dirbs mokytojais, nes juos bent gina profsąjunga. Jiems skiriamas, nors ir mažas, bet garantuotas finansavimas iš valstybės biudžeto, negresia bankrotas, nereikia konkuruoti ir virš tavęs nesėdi piktas vadovas su akcininkais.

Darbas biudžetinėje įstaigoje yra ramesnis nei privačiame versle, todėl gąsdinimai emigracija atrodo juokingi. Juk emigravę dauguma dirbtų nekvalifikuotus darbus, tik jau pas užsienio kapitalistus, kurie išnaudoja ne ką mažiau nei vietiniai. Dauguma paprastų Lietuvos piliečių tikriausiai su džiaugsmu pritartų, kad jeigu koks nors eilinis tautinis kapitalistas privataus verslo savininkas būtų priverstas mokėti didesnius atlyginimus savo darbuotojams. Jeigu pasidalintų uždirbtu pelnu. Pinigai būtų išmušti iš verslininko ir padalinti darbuotojams. Skamba tikrai nuostabiai, bet kaip tai įgyvendinti praktikoje?

Dauguma plotų, šoktų ir pritartų, nes ir patys dažnai savo kailiu patiria tokias neteisybes pas „privatininką“. Tačiau mokytojai mitingais ir streikais išmuš pinigus iš kiauro valstybės biudžeto, o tiksliau iš visų mokesčių mokėtojų kišenės – atlyginimai daugumai piliečių nepadidės, tačiau mokesčių mokėtojų pinigų teks skirti daugiau būtent mokytojams, nes jiems atlyginimai didėja, nes jie gali kovoti turėdami tam sąlygas. Kodėl reikėtų juos palaikyti?

Blogiausia, kad prisidengiama vaikais, nes žinoma, kad vaikai negali nelankyti mokyklos. Tačiau ar žinoma, kad mokiniams nelankant mokyklos, o tų mokinių tėvams nedirbant, nebus mokami mokesčiai valstybei ir mokyklas apskritai reiktų uždaryti, o mokytojai negautų net ir to vargano atlyginimo?

Matuojant pagal nuskriaustų darbuotojų skalę, Lietuvoje tikriausiai pirmautų kokioje nors gamykloje kenksmingomis sąlygomis dirbantys darbuotojai, kurie rizikuoja tapti neįgaliais dėl pavojingų sveikatai darbo sąlygų. Tačiau pasiklausius mokytojų dejonių ir jiems pritariančių šūksnių, atrodo, kad mokytojai vis dėlto yra labiausiai nuskriausti, nes dažnoje mokyklose neva mokosi ypatingai blogi ir specialių poreikių reikalaujantys vaikai, negerbiami mokytojai ir tiesiog siaubingos darbo sąlygos. Gal mokytojams su vaikais reikia suorganizuoti ekskursijas po gamyklas? Kad susipažintų su tikrai žiauria realybe?

Susidaro įspūdis, kad dažnas vargšas mokytojas dirba ne mokykloje, o nusikaltėlių internate, kur prižiūrimi ypatingai sudėtingo charakterio mokiniai, linkę nusikalsti ir nuolat pažeidžiantys taisykles. Gal tuomet pavojingas darbas gamykloje – tarsi lengvas pasivaikščiojimas? Vargu, tačiau vis tiek skundžiamasi. Bet juk ir skundai turi turėti kažkokias ribas!

Mokykla – tarsi atskiras pasaulis ir čia negalioja rinkos dėsniai – nors mokinių skaičius nuolat mažėja, tačiau mokyklų uždaryti ir apjungti nesistengiama, netgi stebimasi, kodėl maži atlyginimai. Na, tai rinkos dėsnis juk galioja net ir mokykloje – mažesnis mokinių skaičius, todėl mažesnis finansavimas. Negali kapitalizmo dėsniai galioti daugumai, o socializmo – mažumai. Juk ne Sovietų Sąjunga už lango. Jeigu visa valstybės ekonominė santvarka keitėsi po Sovietų Sąjungos iširimo, tai mokyklos irgi turi persitvarkyti, o nebūti užstrigusios praeityje. Galbūt metas pabusti iš gilaus sapno? Už lango – jau nebe socializmas, o realus žiaurus kapitalizmas.

Prieš realybę negali kovoti mitingais ar streikais. O daug Lietuvos piliečių bus tarsi antrarūšiai piliečiai, nes jų negali apginti mama profsąjunga ar tėvas – kokia nors ministerija. Jie bus išnaudojami dar nuožmiau ir pakeičiami naujais sistemos sraigteliais. Tačiau mokytojai mitinguos, nes jie mokytojai. Visi likę – tik abejingai stebės ir tikrai emigruos, nes su lagaminu rankoje darbdavio nepagąsdinsi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (64)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (46)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.